Meditacinis bėgimas idealus tiems, kurie pasportavę nori jausti jėgų antplūdį, o ne sunkiai namo partempiamą kūną, domisi lėto gyvenimo filosofija ar gydosi traumą. Ieva Rekštytė-Matuliauskė į pirmąją treniruotę eina ironiškai svarstydama, ar nukris bent vienas prakaito lašas, bet grįžta su visai kitokiais pamąstymais.
Su meditacinio bėgimo treneriu Mindaugu Čyvu lėtai žingsniuojame Vingio parko takeliu. Už nugaros paliekame net ir šiokiadienio rytą aktyvią jo dalį, kur atstatę krūtines zvimbia riedlentininkai, susilenkę mina dviratininkai, čiauškėdami krypuoja vaikai ir motinystės rūpesčiais tarpusavyje dalijasi mamos. Mindaugas prisimena, kai prieš maždaug trylika metų nuėjęs į jogos studiją su mokytoju išbandė vieną jos atšakų – meditacinį bėgimą, ir šis jam prigijo labiausiai. „Esu linkęs galvoti, kad genialu tai, kas paprasta, – pasakoja M. Čyvas. – Todėl ieškau, ką galima nuveikti su šiuo kūnu – kuo minimalesnėmis priemonėmis ir kad tai tiktų daugeliui. Paprasčiausios žmogaus funkcijos yra valgyti, miegoti, vaikščioti, bėgioti. Tačiau su pastarąja nemažai kieno santykis problemiškas: sako, kad nepatinka, sunku, tuo užsiimti neleidžia gydytojas.“ Išmėginę meditacinį bėgimą daugelis šias nuostatas sugriauna; jau penkerius metus, vis sulaukdamas prašymų pamokyti šio užsiėmimo, pašnekovas veda individualias treniruotes.
Pasiekiame neasfaltuotą parko takelį, kurį pro aukštas pušis apšviečia pluoštai skaidrios dienos šviesos. „Idealiausias variantas praktikuoti meditacinį bėgimą – tai neasfaltuotas takas kur nors parke ar miške, – iškart akcentuoja treneris. – Visų pirma, dėl geresnės sąnarių amortizacijos, be to, medžiai pridengia nuo saulės ar vėjo. Tai ir energiškai palankesnė vieta, nes jauti artimesnį kontaktą su žeme.“ Jis ima pasakoti apie laikyseną ir tuoj paneigia įprasto bėgimo taisykles judant šiek tiek palinkti į priekį ir sulenkti rankas per alkūnes. Kojas taip pat pataria vos pakelti nuo žemės atsispiriant, bent jau pradžioje. Man kelias minutes pajudėjus neįprastu būdu treneris klausia, kaip jaučiuosi. „Keistai“, – nuoširdžiai atsakau. „O kaip kojos? Ar joms sunku judėti?“ Netrukus jis pažeria daugiau klausimų, į kuriuos atsakydama turiu susitelkti vis į kitas kūno dalis: nugarą, rankas, galvą. Galiausiai pajuntu, kad kūnas, mintimis per jį perbėgus, ima vis labiau atsipalaiduoti. „Jei bėgdamas ramiai kvėpuoju ir po truputį atsipalaiduoju, galiu didinti tempą, – moko M. Čyvas. – O jei įtampa kyla – turiu jį mažinti, kol ši pranyks.
