Istorija šiandien nebėra mokslas, praeityje ieškantis tik valstybės ar valdovo pėdsakų. Žmonėms svarbu suprasti, ką valgė, kaip gyveno, kokius naminius gyvūnus augino jų protėviai, įsitikinęs Valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas, archeologas Povilas Blaževičius. Kotryna Tamkutė leidžiasi į kelionę po jo darbo užkulisius.
Ant kelių parklupęs, kruopščiai sieteliu, šepetuku ir didinamuoju stiklu besidarbuojantis pusamžis vyras, vilkintis chaki spalvos kelnes ir galvą dengiantis plačiakrašte skrybėle, šiek tiek primenantis Steveno Spielbergo šaltų ir įžvalgių akių Amazonės džiunglėse klaidžiojantį Indianą Džounsą. Prie kelio link Nacionalinio muziejaus saugyklų lūkuriuojantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas ir archeologas P. Blaževičius truputį panašus į šį dažno pasąmonės daugiau mažiau panašiai sukurtą tipiško archeologo portretą. Galbūt tik dviratis ir kuprinė ne visai atitinka įprastą mokslininko stereotipą.
Tiesa, P. Blaževičius sako Vilniaus centre su dviračiu beveik nesiskiriantis: „Tai itin patogi transporto priemonė, norint greitai ir patogiai atsidurti reikalingoje miesto dalyje.“ Mes dieną pradedame kitoje Vilniaus žemutinės pilies kalno pusėje, buvusiame kariniame miestelyje įsikūrusiose Nacionalinio muziejaus saugyklose. Garažų ir autoservisų kiemą primenančioje teritorijoje saugomi praeities pėdsakai.
