PixabayDidesnių ar mažesnių jų esame padarę visi, bet ar suklupimai visuomet palieka tik graužatį? Keturi Lauros Čiginskaitės pašnekovai dalijasi, ko išmoko klysdami.
Živilė Diawara, MENŲ FABRIKO „LOFTAS“ VIENA ĮKŪRĖJŲ
Manau, kad klaidos neišvengiamos, kai eini į priekį, į nežinią, darai naujus dalykus. Iš tiesų didesnė problema, kai niekas nedaroma arba daroma tas pats, tikint, kad visada tu teisus, o kiti kalti. Dažnai būna tokių situacijų, kai atrodo, kad padarei klaidą, o paskui supranti, jog taip ir turėjo būti, viskas išėjo į gera. Kartais dėl klaidų atrodo, kad priėjome liepto galą. Tada suvoki, jog turi kažką kardinaliai keisti, jeigu nori, kad viskas būtų kitaip. Ypač komforto zonoje žmonės yra tingūs, o klaida gali būti postūmis imtis permainų.
Man pačiai „Loftas“ – brangiausias gyvenimo universitetas. Tikriausiai dėl to, kad ėjome į nežinią, nėrėme į viziją, kuri formą įgavo procese. Darai ir žiūri, kas iš to išeis. Tam tikru atžvilgiu mes kūrėme inovaciją – net nebuvo iš ko mokytis, tad ir klysta daugybę kartų. Kita vertus, per dešimt metų, rodos, daug išmokai, daug ką numatai, bet situacijų būna visokių. Kartais atrodo, kad padarei visas įmanomas klaidas, o vis tiek atsiranda netikėtų dalykų. Tas nuolatinis grūdinimasis pripratina lanksčiau ir greičiau reaguoti, galbūt keisti savo mąstymo kryptį. Be to, renginiuose viskas yra susiję su laiku, todėl svarbu reaguoti greitai.
