Įvairius reitingus mes dažnai paverčiame argumentais. Už tai galima skirti pirmą vietą kvailysčių sąraše.
Pradėsiu nuo anekdoto. Žvėrių karalius liūtas nusprendė miško žvėris sureitinguoti pagal protą ir grožį, todėl visus išrikiavo į vieną liniją ir gražiems liepė žengti žingsnį į priekį, o protingiems – atgal. Vienintelė vietoje likusi stovėti beždžionė tik gūžtelėjo pečiais: „Nors persiplėšk.“
Iš tiesų mažai yra gyvenimo sričių, kurių veikėjų ar objektų nebūtų mėginama sureitinguoti. Pasaulio miestų gražiausios Kalėdų eglės, geriausi universitetai, turtingiausi verslininkai, sėkmingiausi sportininkai, populiariausi TV serialai, patikimiausi politikai – į eilės numeriais pažymėtus stulpelius galima surašyti bet ką, tereikia pasirinkti sritį, turėti bent keletą pretendentų ir sugalvoti kriterijus, pagal kuriuos bus paskirstyti taškai.
Kodėl reitingai taip keri? Nors iš pirmo žvilgsnio tai tik sausi, dažnai abejonių keliantys skaičiai, jie sukuria varžybų, konkurencijos atmosferą ir įvairiausių emocijų pliūpsnį – nuo pergalės džiaugsmo, pasitenkinimo iki abejingumo, kritiškumo, nusivylimo, pykčio ar sąmokslo teorijų.
