Šie laikai diktuoja įtemptus scenarijus, kuriuose vieni sugeba jaustis saugiai, o kiti būna pasiruošę gintis ir pulti. Ieva Rekštytė-Matuliauskė keturių pašnekovų klausia, koks būdo bruožas naudingiausias ne tik išlikimui, bet ir gyvenimo kokybei.
Ar matėte animacinį filmą „Karolina“? Idealizuota, dirbtinai tobula mama gali tapti tikru košmaru. Kad ir kuriame amžiuje gyventume, mūsų automatinė nervų sistema su kitu žmogumi atsipalaiduoja tik tada, kai pajunta jo tikrumą, gebėjimą tave „krintantį“ sugauti, tave sugniuždytą ar netveriantį savame kailyje priimti, todėl svarbu gebėti megzti tikrą, o ne apsimestinį ryšį su kitu.
Tam labai praverčia savęs pažinimas. Mano nuomone, tai nesibaigiantis procesas ir, ko gero, kur kas sudėtingesnis, nei bandymai pažinti mus supančią Visatą. Kad gyventume taikoje su savimi, kad neišduotume savo vertybių ir poreikių, pirmiausia reikia juos atpažinti. Ir ne tik jų kognityvinius, bet ir dvasinius bei kūniškus aspektus.
Kaip tai padaryti? Visų pirma būtina išmokti sustoti, atsijungti nuo informacijos srauto. Neretai godžiai ją traukiame į save tarsi kūdikis motinos pieną, tarsi niekuomet negana, tarsi be darbo, informacijos, lėkimo ratais, kitų žmonių interpretacijų negrįžtamai iškrisime iš karštligiškai riedančio gyvenimo traukinio. Bijome patikėti, kad dažniausiai užtenka tiesiog būti, mėgautis ar mylėti.
