„Nežinau, kas nebandė fotografuoti kopų. Bandė visi – bent jau tie, kurie atvažiuodavo į fotografijos seminarus Nidoje. Bet Jonas Kalvelis tai padarė kitaip“, – Rusnei Marčėnaitei pasakojo fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, pagarbą jau mirusio kolegos kūrybai išreiškęs parengta solidžia monografija.
1973 m. atvykęs į patį pirmąjį Nidos fotografijos seminarą, kaunietis fotografas J. Kalvelis (1925–1987 m.) jau buvo žinomas ne tik kaip neprilygstamas technologas, fotografijos atspaudų specialistas, bet ir kaip ciklo „Miškas“ autorius. O čia galėjo būti teisėtai laikomas „pirmoku“. Kolegos tuo metu dairėsi į fotografo Audriaus Zavadskio pusę, su kurio darbais vėliau buvo lyginama J. Kalvelio kūryba. Bet virš Nidos kopų sužibo nauja žvaigždė. „Jis kitaip pasižiūrėjo į kopas. Visi fotografuodavo kopų vaizdą, jis – kopų įvaizdį, kaip jas įsivaizdavo. O tai – visiškai skirtingi dalykai“, – tada pradėtos J. Kalvelio serijos „Kopos“ ypatumą trumpai įvardijo S. Žvirgždas.
Nuo tos dienos kaunietis būtų galėjęs girtis turintis sekėjų arba, kitaip tariant, mokinių. Nidiškis fotografas Kazimieras Mizgiris save irgi laiko vienu jų. Tuomet vos kiek vyresnis nei 20-ies, jaunesnis už J. Kalvelį ketvirčiu amžiaus, Kazimieras norėjo ne tik pamėgdžioti, tačiau ir padaryti geriau. „Bet nė velnio nepavyko! Visiškai kitokios jo kopos – šviesios, švelniai apšviestos saulės“, – su senų dienų nuostaba balse pasakoja iš kopų apžavų taip ir neišsivadavęs fotografas. Nekalbumu garsėjęs J. Kalvelis nebuvo geras savo metodo aiškintojas. K. Mizgiris jį lygina su Arvydu Saboniu: „Pasakys du žodžius, ir vėl lauk pusvalandį. Gal tik pasėdėjus prie alaus valandą kitą pokalbis šiek tiek lengviau rišdavosi. Mokytis teko tiesiog analizuojant jo darbus.“ Kelios pavykusios „kalveliškos“ fotografijos netapo K. Mizgirio keliu – menininkas atrado savą braižą, o tada – ir jo vertintojų.
„J. Kalvelis buvo atviras, bet tikrai mažakalbis. Ir nelinkęs aušinti burnos šiaip sau. Turi paklausti tiksliai, kas rūpi. O jei nežinai, neišmanai, ko klausti, tai jau sunku“, – patvirtina S. Žvirgždas ir smagiai juokiasi prisiminęs: kai J. Kalvelio 50-mečio proga Vilniaus fotografijos galerijoje buvo surengta jo darbų paroda, pasiūlius tarti žodį, autorius tepasakė vieną – „teip“. Po dešimties metų analogiškomis aplinkybėmis jau ištarė tris: „Tegyvuoja Jonas Kalvelis!“ Kolegos dar keletą metų šaipėsi: „Jonai, į senatvę plepys pasidarei...“
