Net vis globalėjančiame pasaulyje kalbėti vien angliškai ar prancūziškai negana. Galima dėl to kaltinti sugriuvusį Babelio bokštą, bet naudingiau kibti mokytis naujos kalbos. Lauros Čiginskaitės pašnekovų penketas rekomenduoja, nuo kurios jų verta pradėti.
Gestų kalba yra kitokia vien dėl to, kad bendraujant ja pasitelkiami kiti ištekliai. Šios kalbos raiška – vaizdinė, o ne garsinė, kaip girdintiems įprasta. Tai įdomu, nes savyje gali atrasti kitų spalvų. Iš naujo pažindamas save, turi galimybę pažinti ir greta esančius žmones – kurčiuosius, kurių Lietuvoje yra apie 8 tūkst. Labai liūdna, kad nemokėdamas kalbos negali pažinti nei kurčiųjų kultūros, nei pačių kurčiųjų.
Itin gražu tai, jog žmonės bendraudami gestų kalba būtinai turi žiūrėti vienas kitam į akis, o šito, mano nuomone, dabartiniame pasaulyje šiek tiek trūksta. Gali būti, kad tokia kalbos specifika yra viena priežasčių, kuri įkvepia su kitu būti atviresniam, nuoširdesniam. Būtent toks bendravimas neretai susiformuoja su kurčiuoju. Gestų kalba yra svarbi kurčiųjų kultūros dalis. Tad girdintis žmogus, mokėdamas gestų kalbą, ne tik pažins pačią kalbą, bet ir kultūros ypatumus, galbūt taps nuoširdesnis ir atviresnis.
Gestų kalbos gali išmokti kiekvienas – viskas priklauso nuo noro. Jeigu labai nenori, tada turbūt nepavyks ir atrasi 116 priežasčių jos nesimokyti. Aišku, daug lemia tai, kokiu lygmeniu nori išmokti šios kalbos. Jeigu nori tik susikalbėti paprastomis, pagrindinėmis temomis, tikrai nebūtina stoti į Vilniaus kolegiją – užtenka nuvykti į Lietuvos kurčiųjų draugiją ar Kurčiųjų reabilitacijos centrą, kur rengiami nemokami kursai. Čia suteikiamos pagrindinės žinios, kurių pakanka susikalbėti. Vėliau reikėtų rasti nuolatinį pašnekovą, bičiulį, su kuriuo būtų galima bendrauti gestų kalba, toliau jos mokytis, gilintis į kultūros subtilybes.
