Valsas, tango, salsa, breikas ar polka – kiekvienas šokis turi savo gerbėjų ratą. Laura Čiginskaitė klausia pašnekovų, kaip iš tūkstančių muzikos ir judesių kombinacijų jie atrado sau artimiausias.
Doc. Goda Denapienė, gydytoja gastroenterologė
Mano šokis – argentinietiškas tango. Kai ką nors įsimyli, labai sunku pasakyti, kodėl. Gali rasti visokių racionalių paaiškinimų, kurie irgi yra tiesa, bet iš tikrųjų tiesiog jauti, kad limpa prie širdies. Tango mano gyvenime atsirado prieš 18 metų, kai 2000-aisiais išvažiavau į Vokietiją rinkti medžiagos moksliniam medicininiam darbui, ir viena pažįstama vokietė pasikvietė į vakarėlį, kuriame jis buvo šokamas.
Lietuvoje mums pasisekė su tango bendruomene – čia tikrai gilios tradicijos. Buenos Airėse klasikinėse tango milongose šokama panašia dvasia – gerbiant šokį, muziką ir partnerius. Prisimenu vienus pirmųjų metų, kai šokau tango: buvome Vokietijoje, tokioje didelėje salėje, kur sukosi tiek daug žmonių, kad jie judėdami švelniai susiliesdavo alkūnėmis, jų buvo kaip skruzdėlių. Galvojau, kada taip bus ir Lietuvoje, bet tuo metu tai buvo utopija – atrodė paprasčiau nuskristi į kosmosą, negu sulaukti tokio vakaro.
