Funkciją ir estetiką sujungianti architektūra veikia kiekvieno mūsų pojūčius, kelia emocijas, ugdo ar slopina estetinį skonį. Lauros Čiginskaitės pašnekovai atskleidžia, kas ties daugiabučiu, bažnyčia ar švyturiu ilgiau sulaiko jų žvilgsnį.
Kiekvienas pastatas gali žavėti savo istorija, detalėmis, žmonėmis, kurie ten gyvena. Architektūra man yra žmogaus ir miesto sintezė, nesibaigianti refleksija, atspindinti mūsų pačių būsenas ir jausenas tam tikru metu. Pastatai išties yra kaip žmonės – kaskart gali matyti juos skirtingai. Tai priklauso nuo vidinio žvilgsnio, tuometės emocijos.
Pastatai, kuriuos įsimyliu, vis kinta. Man patinka juos pažinti, keliauti įvairiausiais maršrutais, semtis įkvėpimo, kol atmintyje jie nusifotografuoja iki mažiausių detalių. Šiuo metu labai žaviuosi vadinamąja sovietine architektūra. Esu kaunietė, tad pasivaikščiojimai iš tarpukariu dvelkiančio senamiesčio vis dažniau persikelia į Šilainius. Ta brutali betoninė didybė mane kaskart sukrečia. Daugiaaukščiuose gausu nešlifuotos estetikos, kurią reikia pajusti. Prieš keletą mėnesių teko svečiuotis Ukrainoje – ten miegamieji rajonai mane visiškai sužavėjo. Rodos, jie tęsiasi lig dangaus ir stovėdamas viduryje kiemo gali jaustis it siurrealistiniame sapne.
Kalbant apie architektūrą galvoje taip pat iškyla Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, projektuoti Zigmanto Liandzbergio ir jo kolegų. Šį pastatą atradau domėdamasi Japonijos metabolizmo judėjimu. Mokslinėse publikacijose rašoma, kad architektas Z. Liandzbergis žavėjosi Japonijos architektų darbais ir šiems Vilniaus rūmams suprojektavo stogą, menantį metabolistines idėjas. Ir išties japonų metabolizmas yra vienas tų architektūrinių judėjimų, kurie nepaliauja inspiruoti. Kaip pavyzdį galiu pateikti Tokijuje stovintį Nakagin Capsule Tower – tai kapsulinis biuras ir gyvenamasis namas. Apskritai japonų miestuose mane žavi ne tik atskiri pastatai, bet ir bendras miestų planas. Juose egzotiška ir jauku. Ten gali jaustis esantis tarp milijono žmonių, o vos pasukęs už kampo – saugus ir vienas.
