Europeana.euKongas sulaukdavo ypatingo dėmesio sovietmečio Lietuvos spaudoje ir kultūriniame gyvenime. Kokie ryšiai ir kodėl Lietuvą siejo su Kongo Respublika, pasakoja Karina Simonson.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šaltojo karo laikotarpiu Lietuvos spaudoje ir kultūros lauke daug dėmesio buvo skiriama Afrikos ir Azijos šalių nepriklausomybės kovoms bei jų politiniams lyderiams. Patris Lumumba buvo pirmosios nepriklausomos Kongo Demokratinės Respublikos vyriausybės vadovas ir neabejotinai vienas populiariausių afrikiečių visoje Sovietų Sąjungoje, taip pat Lietuvoje, o Kongo Respublika – eiliniam to meto lietuviui turbūt geriausiai žinoma Afrikos valstybė. (Prancūzijos ir Belgijos kolonijomis buvusios Kongo Respublika ir Kongo Demokratinė Respublika (Kongo DR) nepriklausomybę paskelbė 1960-aisiais. Po 1965 m. perversmo Kongo DR tapo artimesnė JAV, šalis nuo 1971 iki 1997 m. buvo vadinama Zairu – IQ past.)
Priešingai nei populiari nuomonė, kad Lietuvos ryšiai su Afrika prasidėjo Lietuvai įstojus į ES, mūsų šalis turėjo nemažai kontaktų su įvairiomis Afrikos valstybėmis jau nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Daugiausia po įvairias Afrikos šalis keliavo kultūros darbuotojai, mokslininkai ir dėstytojai. Viena svarbiausių kelionių įvyko 1978 m., kai sovietinės Lietuvos kultūros atstovai aplankė Kongo Respubliką. Delegacijai vadovavo poetas Juozas Nekrošius, o fotografas Romualdas Augūnas viešnagę puikiai įamžino. Drauge su jais vyko tuomet populiarios grupės „Oktava“ nariai Janina Miščiukaitė, Mindaugas Tamošiūnas, Rimantas Brazaitis, jau lankęsi Siera Leonėje, Senegale, Angoloje, Zambijoje, Zimbabvėje, Botsvanoje ir Mozambike. Po metų R. Augūno fotografijos buvo eksponuojamos Taikomosios dailės galerijoje Vilniuje ir Draugystės namuose Maskvoje. Parodos kataloge „Draugystės akimirkos Konge“ išspausdinti šie globėjiški J. Nekrošiaus žodžiai: „Kongietis nepaprastai jautrus draugystei. Žmogiškas dėmesys, bičiuliškas rankos paspaudimas, padrąsinantis žodis ir šypsena jaudina jį iki ašarų. Kongietis visada už draugystę moka draugyste. Ir mes, tarybiniai žmonės, nepaprastai laimingi tolimoje šalyje įsigiję ir turintys daug nuoširdžių ir tikrų draugų.“ Apie Kongą rašytojas papasakojo ir jaunimo žurnalo „Moksleivis“ skaitytojams. Tuo metu vaikų ir jaunimo žurnaluose dažnai pasirodydavo straipsnių apie Afrikos šalių antikolonijinę ar antiimperialistinę kovą, dažnai ir keliautojai juose aprašydavo savo nuotykius.
ShutterstockKiti lietuviai rado kitokių būdų pamatyti Afriką. Mokslininkai po ilgų prašymų kartais gaudavo Maskvos leidimą keliauti į tolimas šalis. Taip 1966 m. Kongo sostinėje Brazavilyje devynis mėnesius gyveno baldų dizaineris Vytautas Beiga – gamino baldus sovietiniam viešbučiui „Cosmos“. 1977 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto rektorius profesorius Aleksandras Čyras su delegacija mėnesiui buvo išvykęs į Kongą, kad padėtų parengti rekomendacijas vietos universitetui, steigiančiam tris techniškuosius fakultetus, kuriuos vėliau institutas šefavo. 1976–1979 m. Konge dirbo ekonomistas Petras Adlys. Savo įspūdžius apie šalį jis aprašė knygoje „Prie Kongo slenksčių“ (1984). Jurbarko 2-osios vidurinės mokyklos mokytojas Juozas Karvauskas trejus metus mokė fizikos Raudonosios vėliavos licėjuje Konge.
Svečiai iš Kongo, nors ir dažniausiai pakviesti partinių organizacijų, taip pat neretai lankėsi Lietuvoje. 1973 m. balandį Lietuvoje viešėjo Kongo Respublikos delegacija. Per keturias dienas jos nariai spėjo nuvažiuoti kone tūkstantį kilometrų, apžiūrėti Vilnių ir Kauną, Kaišiadorių rajoną ir Druskininkus, vyko daug susitikimų su Lietuvos vaikais. „Tačiau ne tik svečiai visur atidžiai žvalgėsi. Ir juos visur įdėmiai sekė šimtai jaunų akių. Gražiai sutiko Kongo pasiuntinius Kaišiadorių vidurinės mokyklos pionieriai, nuoširdžiomis eilėmis pasveikino, raudonus gvazdikus padovanojo“, – rašė „Lietuvos pionierius“. Kitais metais dar kelios kongiečių delegacijos aplankė Lietuvą, viešėjo „Lietuvos pionieriaus“ ir „Jaunimo gretų“ redakcijose. 1976 m. Lietuvoje vyko ketvirtoji sovietinio ir Kongo jaunimo draugystės savaitė. Kongo delegacija šalyje praleido septynias dienas. Prieš tai dvi draugystės savaites viešėta Kongo Respublikoje. Tarp svečių buvo ir vėliau išgarsėjęs Kongo dailininkas ir muzikantas Clotaire’as Kimbolo. Kongiečiai aplankė Elektrėnus, Kauno dirbtinio pluošto gamyklą, Druskininkų kolūkį, padėjo vainikus IX forte.
Atvažiuodavo ir svečių iš P. Lumumbos universiteto Maskvoje. Taip buvo pavadintas SSRS vyriausybės 1960 m. įkurtas Tautų draugystės universitetas. Jame studijuojantys Afrikos ir Azijos studentai iki šiol naudojasi savo šalių per Šaltąjį karą užmegztais ryšiais su SSRS. Apie universiteto steigimą tuo metu plačiai rašė „Moksleivis“, „Jaunimo gretos“. 1992 m. universitetas buvo pervadintas į Tautų draugystės universitetą, o 2023 m. kovą jam grąžintas P. Lumumbos vardas. Politologai teigia, kad karo su Ukraina kontekste taip siekta sustiprinti Afrikos šalių palaikymą Rusijos politikai.
Vaikai agituoti visaip prisidėti prie pinigų rinkimo: talkininkauti kolūkiuose, kasti bulves, skinti obuolius, rinkti šermukšnius ar panašiai.
P. Lumumbos kultas pasireiškė ir Lietuvoje. Spaudoje buvo nušviečiama jo kova už šalies nepriklausomybę, nužudymas 1961 m. sausį, jo vaikų likimas ir politinių bendražygių gyvenimo vingiai. 1961 m. lietuvių kalba išleista Dmitrijaus Volskio knyga „Patris Lumumba – Afrikos didvyris“. Joje teigta, kad P. Lumumbos likimu buvo domimasi ir Lietuvoje: „Ilgai išliks mūsų atmintyje ir rudens vakarai, kai radijas atnešdavo jaudinančias žinias iš Kongo.“ Tuo metu net dešimt metų reguliariai buvo leidžiami straipsniai apie Kongą laikraštyje „Lietuvos pionierius“, buvo įsteigta Draugystės su Kongu draugija, P. Lumumbos vardu pavadintas Dusetų krašto šokoladinis pyragas ir jam dedikuotas liaudies meistro kūrinys. P. Lumumbos vardas net įsiliejo į tarybinį folklorą:
Jei ne Čiombė ir Mobutu,
tai Lumumba gyvas būtų.
Nuvažiuotų į Katangą
Ir išdaužtų Čiombei langą.
(Čiombė – Moïse Kapenda Tshombé (1919–1969) – Kongo DR politikas, prisidėjęs prie P. Lumumbos nužudymo. Mobutu – Mobutu Sese Seko (1930–1997) – Kongo DR politikas, kaltintas P. Lumumbos nužudymu, po jo tapęs faktiniu Kongo vadovu, o po organizuoto perversmo – ir šalies prezidentu, valdžiusiu šalį iki 1997 m. Jis buvo vienas ilgiausiai vadovavusių XX a. diktatorių – IQ past.)
Lietuvos pionieriusApie Kongo didvyrį daug pasakota ir vaikams. 1961–1963 m. „Lietuvos pionieriuje“ išėjo net kelios jam skirtos publikacijos, taip pat „Genyje“, laikraštyje „Pionerskaja pravda“ ir žurnale „Murzilka“. 1961 m. birželį, minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną, „Genyje“ kartu su straipsneliu buvo publikuota modifikuota P. Lumumbos ir nupieštų palmių fone esančio vaiko nuotrauka. Greta jos išspausdintas tekstas apie kapitalistų engiamus darbininkus, jų vargšus mažuosius ir našlaičiais likusius kolonizatorių (skaityti – kapitalistų kolonizatorių) nužudyto P. Lumumbos vaikus. Tekste buvo teigiama, kad fotografijoje įamžintas sūnus. Pasidomėjus originalia nuotrauka paaiškėjo, kad tai P. Lumumbos dukra Juliana.
„Lietuvos pionieriaus“ 1972–1984 m. vykdyta operacija „Kongas“ yra ypač įdomus Lietuvos meilės Kongo DR atvejis. 1972 m. liepos 5 d. laikraštis pirmajame viršelyje išspausdino Kongo pionierių laišką ir pakvietė moksleivius jiems rašyti. Straipsnyje publikuota didelė mergaitės iš Brazavilio nuotrauka. Po savaitės pirmajame viršelyje pasirodė straipsnis „Laima ruošiasi į Kongą“, kuriame rašoma, kad Vilniaus 16-osios vidurinės septintokė Laima Lisauskaitė visą mėnesį atostogaus stovykloje pas tolimosios Afrikos vaikus. Publikuota ir Laimos nuotrauka. Lietuvos vaikai laiškus kongiečiams į redakciją siuntė išties aktyviai. Surinkęs juos „Lietuvos pionierius“ parašė kolektyvinį tekstą, kurį sudarė vaikų pasakojimai apie vasaros atostogas. Kongiečiai į Lietuvą irgi siųsdavo laiškus, neretai prie jų pridėdavo pašto ženklų, savo piešinių, nuotraukų.
Po mėnesio buvo paskelbtas pirmas – dovanos sumanymo – konkursas. Lietuvos pionieriai nusprendė šefuoti Puant Nuaro Ogiusto Bitčiundo pionierių stovyklą, kurią pastatė sovietiniai statybininkai. 1972 m. stovyklą Konge atidarė Sovietų Lietuvos delegacijai vadovavęs tuometis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Po vizito Konge jis perdavė mažųjų kongiečių sveikinimus Lietuvos pionieriams ir pasiūlė su jais susidraugauti artimiau. Stovykla buvo įkurta labai gražioje vietoje, prie Kongo ir Džue upių santakos; netoli stovyklos prasideda garsieji Kongo slenksčiai. Nors stovykloje jau džiugino sutvarkytas stadionas, tinklinio aikštelė, kultūros namai, gyvenamieji nameliai, iki galo ji nebuvo įrengta. Taigi paskelbtas konkursas, ką bičiuliams į Kongą nusiųsti dovanų, kad stovykla taptų jauki, o vaikai „čia galėtų gerai dirbti ir linksmai žaisti“.
Kelias rugpjūčio savaites laikraščio redakcija rinko vaikų pasiūlymus. Idėjų būta įvairių – nuo SSRS žemėlapių, raudonų kaklaraiščių, kino juostų apie SSRS praeitį ir dabartį, pionierių uniformų bei pionieriais aprengtų lėlių iki M. K. Čiurlionio paveikslo „Bičiulystė“ reprodukcijos, gintaro, atvirukų apie Lietuvą, lietuviškais tautiniais drabužėliais aprengtų lėlių, lietuviškų gėlių sėklų, choro atliekamų lietuviškų dainų įrašų bei skudučių. Prie galutinio sąrašo dar prisidėjo ir 30 Šiaulių „Vairo“ dviratukų – „Ereliukų“ ir „Kregždučių“. Buvo paskelbta lėšų rinkimo akcija ir sukurtas fondas, už kurio pinigus norėta nupirkti dovanų pagal anksčiau sudarytą sąrašą. Vaikai agituoti visaip prisidėti prie pinigų rinkimo: talkininkauti kolūkiuose, kasti bulves, skinti obuolius, rinkti šermukšnius ar panašiai.
Visai neseniai Lilijanas savo Brazavilio parduotuvėje netikėtai sutiko P. Lumumbos dukrą Julianą, tą pačią, kurios nuotrauką 1961 m. publikavo žurnalas „Genys“, ir nusifotografavo kartu su ja.
Per visą palaikymo akciją publikuoti straipsniai, pasakojantys apie Kongo istoriją, politinę situaciją, ekonomiką, gamtą, etninę šalies įvairovę, sostinę Brazavilį, skirtingus jos kvartalus, turgų, gyvai apibūdintas miestuose verdantis gyvenimas, žmonių apranga, prekyba, eismas. Rašyta ir apie kongiečių virtuvę, įvairius populiarius patiekalus, net aštrųjį pili-pili padažą. Taip pat pasakota apie šalies kultūrą, tradicines apeigas, Kongo liaudies skulptūrą, Poto-Poto meno mokyklą, Kongo poetus Géraldą-Félixą Tchicayą, Martialį Sindą, Jeaną-Baptiste’ą Tati-Loutard’ą, publikuotos Kongo poetų eilės, pavyzdžiui, Michaelo Dei-Anango „Kongo orchidėja“. Laikraštyje spausdinti versti Kongo rašytojų pasakojimai, istorijos apie Kongą, bantu liaudies pasakos. Nemažai publikuota ir draugystės temai skirtų vaikų piešinių, gamtos, kaimo gyvenimo, Kongo pionierių fotografijos; pasitaikydavo ir meninių nuotraukų.
1972 m. rugsėjo laikraščio numeriuose L. Lisauskaitė dalijosi įspūdžiais apie kelionę po Kongą. Kongiečius ji apibūdino tokiais žodžiais: „Visur mus lydėjo rūpestingi, mandagūs, visada besišypsą Kongo pionieriai. Jie tokie paslaugūs, tokie švelnūs, kad, atrodo, su jais draugauji jau daug metų.“ Mergaitės lūpomis buvo perduota ir kita svarbi Šaltojo karo ideologinė idėja – sovietiniai žmonės nežiūri į afrikiečius iš aukšto, yra jiems lygūs: „Iki šiol jiems visi baltieji buvo „ponai“. Tačiau greitai jie įsitikino, kad mes tokie pat vaikai, kaip ir jie. Netrukome susidraugauti.“ Aišku, į Kongą Laima važiavo ne viena, ją lydėjo SSRS Jaunimo organizacijų komiteto delegacija – Aida Moseiko, vėliau tapusi Afrikos instituto Maskvoje mokslo darbuotoja, ir žurnalistas Vilius Chadzevičius, tuo metu dirbęs „Komjaunimo tiesos“ redaktoriumi. Jie gyveno ant Kongo upės kranto įsikūrusiame „Cosmos“ viešbutyje, kurio interjerą sukūrė lietuvių dizaineris V. Beiga.
*****susije*****
1973 m. dar keli laimingieji buvo atrinkti keliauti į Kongą. Jais tapo Šiaulių mokyklų septintokai Vitalija Načaitė bei Valdemaras Vaitekaitis ir aštuntokas Virginijus Kaupas. Jaunuolius lydėjo Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos Centro komiteto skyriaus vedėja Janina Balnytė. Apie moksleivius rašė tuo metu „Lietuvos pionieriaus“ korespondentu dirbęs rašytojas Jurgis Kunčinas. Laikraštis publikavo ir per jų kelionę kilusius pastebėjimus. Būta ir smagių pamąstymų: „Afrikiečiai nevaržo savęs drabužiais net mieste, nekalbant jau apie kaimą. Vyriškis gali puikuotis vienomis trumpikėmis – kaip gera ir patogu! Čia visus metus karšta. Iš viso čia šilti drabužiai beveik nereikalingi. Vaikščioti beveik nuogam – ne koks kaprizas ar įsisenėjusių papročių apraiška, ne mados užgaida ir ne skurdo požymis, o paprasčiausias aplinkos poreikis.“ Arba toks: „Kongiečiai, kaip ir dauguma Afrikos gyventojų, vaikšto lėtai, daugiau rūpindamiesi žingsnio gracija nei skuba, bet sėdę prie vairo tikrai atsigriebia – lekia kaip viesulas.“
1979 m. veiklą pradėjo draugystės su Kongo vaikais klubas „Šypsena“. Kas mėnesį vyko jo neakivaizdūs susirinkimai. Prezidentu buvo išrinktas „Lietuvos pionieriaus“ jaunasis korespondentas, Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos šeštokas Tomas Grybas, kuris su tėvu Vladu, motina ir seserimi Jurga kurį laiką buvo gyvenęs Konge. Apie klubo veiklą kas mėnesį rašydavo „Lietuvos pionierius“, rengė su Kongu susijusias viktorinas, galvosūkius, rebusų konkursus. Vėliau „Šypsenos“ klubo tarybos nariai ir prezidentas buvo renkami reguliariai. „Šypsenos“ klubas veikė beveik penkerius metus, iki 1984 m.
Europeana.euSovietmečiu Afrikos tematika vaizduojamojoje dailėje nebuvo populiari, tad tuo įdomesnė ir svarbesnė šiame kontekste atrodo tautodailininko Antano Bagdono 1961 m. sukurta skulptūra „Kongo tragedija „Lumumba“. Joje pavaizduotas prie medžio grandinėmis pririštas Kongo lyderis Lumumba ir priekyje, atsirėmęs į Jungtinių Tautų Organizacijos tribūną, verkiantis vyras su kirviu rankoje. Taip referuojama į tuo metu Sovietų Sąjungoje populiarią nuomonę, kad P. Lumumbos nužudymas buvo užsakytas JAV prezidento Dwighto Eisenhowerio.
Tuometį internacionalizmą liudija ir už kongiečio ištekėjusios kėdainietės Gudrunės Bitsumani istorija. Ji visą gyvenimą praleido Afrikoje, ten gyvena ir jos iki šiol lietuviškai kalbantys vaikai, nors ji pati po vyro mirties neseniai grįžo į Lietuvą. Ši šeima yra turbūt vieninteliai Lietuvoje Kongo karų liudytojai (1996–1997, 1998–2003). Šią istoriją atskleidė 1982 m. „Lietuvos pionierius“. Lietuvė Gudrunė Žaltauskaitė ištekėjo už kongiečio, kuris mokėsi Azerbaidžano sostinėje Baku. 1977 m. abu išvažiavo į Brazavilį. Ten jiems gimė Daina, Lilijano pora susilaukė Baku. Vaikai vasaromis dažnai atvažiuodavo pas močiutę į Krakes.
1986 m. Lilijanas grįžo į Lietuvą ir planavo čia likti gyventi, pradėjo eiti į Krakių mokyklą. Vaikinui patiko išsiskirti, jis turėjo pinigų ir gražių drabužių. Tačiau netrukus išgirdo kalbas, kad jį esą jau įtraukė į šauktinių sąrašus (tuo metu vyko karas Afganistane). Jaunuolis išsigando ir grįžo gyventi į Brazavilį. Vaikai mokėjo keletą kalbų: su mama šnekėjo lietuviškai, su tėvu – jo gimtąja kalba, o visi drauge – prancūziškai, rusiškai ir dar mokėsi anglų. Vyresnysis sūnus Lilijanas ir dabar puikiai kalba ir skaito lietuviškai. Vis dėlto abu vaikai savo gyvenimus susiejo su Kongu. O visai neseniai Lilijanas savo Brazavilio parduotuvėje netikėtai sutiko P. Lumumbos dukrą Julianą, tą pačią, kurios nuotrauką 1961 m. publikavo žurnalas „Genys“, ir nusifotografavo kartu su ja.
Dr. Karina Simonson yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto mokslininkė.
