Gruzijos ir Belgijos dailininko Merabo Surviladzės gyvenimo kelias nuvedė nuo vaikystės vasarų Gruzijos kaimo menininkų apsuptyje iki Venecijos bienalės atstovauti Belgijai. Evaldas Labanauskas užsuko į jo dirbtuves Briuselyje.
Šiek tiek paėjėjus nuo Briuselio senamiesčio, įvairiakalbiame ir įvairiataučiame Sen Žilio rajone, regis, niekuo iš aplinkinių gan pilkų maisonų neišsiskiriančiame pastate yra įsikūrusi „Brussels Art Factory“ (Briuselio meno gamykla) – meno kooperatyvas ir erdvė, kurioje piešia, lipdo, konstruoja ar ką nors kita kuria ir, žinoma, linksminasi dešimtys menininkų.
Pakilęs liftu į antrą aukštą, praėjęs pro keistais daiktais nukrautas lentynas ir dar šviežiais dažais kvepiančius portretus, atsiduri keliasdešimties kvadratinių metrų stačiakampiame kambaryje: centre paguldytas vienas paveikslas, šalia ant molbertų – dar keli, o ant sienų – dar daugiau. Ant palangės sustatytos išplaukusių formų miniatiūrinės figūrėlės – jos šoka, vaikšto, vedžioja šunis. Netrukus jos atsidurs šių dirbtuvių meistro M. Surviladzės (56 metų) paveiksluose.
„M. Surviladzė kuria originalius abstrakčius paveikslus, kurių koncepcija remiasi šešėlio metafora ir menišku filosofiniu suvokimu. Miniatiūrinės skulptūros iš drobės „išauga“ skirtingo aukščio ir dydžio: kartais jos primena žmonių grupes, o sykiais – stichinės jėgos išblaškytus kosminius kūnus. Chaosas ir spontaniškas judesys atsispindi kaip principinis motyvas įvairiose formose ar skirtingame intensyvume“, – taip M. Surviladzės darbus apibūdina šiuolaikinio meno ekspertė ir kritikė Chatuna Chabuliani.
