ShutterstockNutylėti faktai ir pernelyg mažai šilumos – Lietuvoje dažniau rašomos užuojautos nei visas ypatingų asmenybių puses atskleidžiantys nekrologai. Eugenija Gryžibauskienė domėjosi lietuviška nekrologų kultūra.
Neretas atvejis, kai žingsniuojant sostinės Gedimino prospektu prie įėjimo į Lietuvos mokslų akademiją (LMA) galima pamatyti portretą ir degančias žvakes – vadinasi, 120-ies akademikų bendruomenės gretas paliko ir anapilin iškeliavo dar vienas mokslininkas. Pagal statutą LMA gali vienyti 120 narių. „Būsimasis akademijos narys turi būti sukūręs mokyklą, turėti darbų, kurie būtų matomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Žodžiu, būti žinomu mokslininku“, – sakė LMA prezidentas akademikas Jūras Banys. Antrą kadenciją LMA vadovaujantis J. Banys neslepia, kad su bendražygiais tenka atsisveikinti gana dažnai. Juk paprastai akademikais tampama jau sulaukus garbaus amžiaus.
Mirus LMA nariui bendruomenės interneto puslapyje paskelbiamas nekrologas, nusiunčiama užuojauta į laikraštį, o prie įėjimo į LMA pastatomas portretas ir uždegamos žvakės. Nekrologą paprastai rašo vieno iš penkių skyrių, kuriam priklausė miręs mokslininkas, atstovai.
Pasak J. Banio, rašant nekrologą dviratis neišradinėjamas, laikomasi klasikinio modelio. Jame turi atsispindėti trys svarbiausi dalykai: kada ir kur žmogus gimė, mirė ir jo moksliniai nuopelnai. Šeima paminima tik fragmentiškai, pareiškiant jai ir artimiesiems užuojautą.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Didžioji dalis akademiko vardą užtarnavusių žmonių yra atėję iš sovietmečio. Garsūs mokslo žmonės galėjo būti Aukščiausiosios Tarybos deputatais, gauti Sovietų Sąjungos valstybinius apdovanojimus. Ar rašant nekrologą įvardijami sovietinio laikotarpio nuopelnai, apdovanojimai, pareigybės? O gal, priešingai, vengiama? „Ideologinių dalykų akademija ir sovietiniais laikais išvengė. Nebuvo tokio reiškinio. Yra tik mokslas, o jis, kaip žinote, ideologijai nėra pavaldus, – nesutinka LMA prezidentas. – Ir sovietmečiu, kai LMA vadovavo Juozas Matulis, ji nebuvo ideologizuota. Pagal partinį principą nė vienas akademikas nebuvo išrinktas.“ Pašnekovas prisiminė vieną garsų sovietmečio asmenį, dėl kurio LMA anuomet patyrė spaudimą. Partija reikalavo priimti jį į akademikų bendruomenę. Tačiau tiek sovietmečiu, tiek dabar renkant naują akademijos narį vyksta slaptas balsavimas, ir tas pseudomokslininkas nesurinko nė vieno balso.
Daugiau kaip 30 metų Vyriausybėje dirbančio patarėjo Vyganto Švobos teigimu, užuojauta premjero, kitų šalies vadovų vardu reiškiama mirus iškiliai asmenybei: žymiam kultūros, politikos ir visuomeninio lauko žmogui. „Neretai menininkų, mokslininkų atminimas pagerbiamas nekrologu, – toks straipsnis dažniausiai publikuojamas atitinkamuose leidiniuose, – sakė V. Švoba. – Nekrologe apžvelgiamas išėjusiojo gyvenimo kelias, nuveikti darbai, pabrėžiama jų svarba valstybei.“
Rašydamas nekrologą, santykio su sovietiniu laikotarpiu jau negali apeiti. Jį užfiksuoti yra sudėtinga, reikia subtiliai tai daryti.
Tačiau dažniausiai iš Vyriausybės viešąją erdvę pasiekia ne nekrologai, bet užuojautos. Pasak daugybę jų parašiusio Vyriausybės patarėjo, įprastai sprendimas dėl užuojautos derinamas su premjeru, o tekstą rašo komunikacijos srityje dirbantys žmonės: „Kadangi dirbu Vyriausybės kanceliarijoje nuo 1991 m., niekada neskaičiavau, bet drįstu manyti, kad per šį laikotarpį tikrai teko parašyti per šimtą užuojautų.“
Pašnekovas pridūrė, kad paprastai į žinomo asmens mirtį reaguojama labai greitai. „Esu girdėjęs ir tokių nuomonių, kad šalies vadovai tarsi lenktyniauja, kuris gi pirmas nulenks galvą mirusiajam, – neslėpė V. Švoba. – Manyčiau, kad tas operatyvumas nėra blogai. Stengiamės užuojautą pareikšti tik pasirodžius informacijai apie iškilaus žmogaus mirtį. Kartais tai būna ir vėlus vakaras.“
Pasak jo, kol nebuvo interneto, tekdavo naudotis enciklopediniais leidiniais, užsisakyti juos iš bibliotekų. Dabar užuojautos tekstui sukurti tikrai pakanka informacijos internete ir ji, žinoma, pasiekiama operatyviai. „Yra buvę atvejų, kai žinodami, kad iškilus žmogus yra atsidūręs mirties akivaizdoje, užuojautos tekstą buvome pasirengę iš anksto...“ – sakė pašnekovas.
V. Švobai neteko skaityti ar girdėti pamokymų šiam žanrui – apie užuojautoms keliamus reikalavimus: „Kadangi užuojautos tekstas itin koncentruotas, jį rašant svarbu paminėti esminius iškeliavusiojo nuopelnus ir svarbą. Čia praverčia ir žinios, ir gyvenimo patirtis, ir bendrasis etikos supratimas.“ Paprastai Vyriausybės vadovai susipažįsta su paruošta užuojauta ar nekrologu, tačiau V. Švobai neteko susidurti su tuo, kad jie būtų ėmę koreguoti tekstą ar jį perkurti...
Pasak filosofės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės Nerijos Putinaitės, okupacinis laikotarpis smarkiai paveikė visuomenės požiūrį į mirusiųjų pagerbimo ritualus. Viena tokių pasekmių – ir faktas, kad Vakarų šalyse įprasta ir vertinama atminimo forma – nekrologas – mūsų šalyje iki šiol buvo gana retai naudojamas žanras, o ir suvokiama labai konservatyviai – tik kaip nuosekli panegirika.
„Man atrodo, kad nekrologų apskritai skelbiama labai mažai. Vakarų šalyse, mirus žymesniam mokslininkui ar kultūros veikėjui, pasirodo tikrai ne vienas nekrologas, o žmogaus veikla įvertinama platesniame kontekste“, – sakė N. Putinaitė.
Pasak jos, šiandienę lietuvišką nekrologų tradiciją suformavo sudėtinga ir permaininga šalies istorija, pirmiausia – keliskart kitusios politinės santvarkos. Ta pati istorija lemia ir tai, kad, norint pagerbti sovietmečiu gyvenusius, o vėliau jau Nepriklausomos Lietuvos kultūriniam, visuomeniniam gyvenimui nusipelniusius žmones, kartais šmėsteli ir bendradarbiavimo su ideologinėmis ar represinėmis institucijomis šešėlis.
„Rašydamas nekrologą, santykio su sovietiniu laikotarpiu jau negali apeiti. Jį užfiksuoti yra sudėtinga, reikia subtiliai tai daryti. Sovietmečiu per režimui nusipelniusių žmonių laidotuves buvo įprasta sakyti kalbas ir taip pabrėžti mirusiojo nuopelnus sistemai. Šios kalbos turėjo būti optimistinės, rodyti tokią žmogaus gyvenimo prasmę. Artimųjų liūdesiui ar skausmui laidotuvėse vietos nebuvo daug. Vis dėlto žmonės atrado formą – savotiška kompensacija tapo užrašai ant vainikų juostų. Ten buvo galima užrašyti „liūdi“ ar formuluoti kitus labai sentimentalius užrašus apie ašaras ir panašiai“, – komentavo docentė.
Pasak jos, sovietmečiu vienas esminių kalbėjimo ir rašymo apie anapilin iškeliavusius žmones ypatumų buvo asmeniškumo vengimas: „Paminėti žmogų išsakant savo asmenines emocijas ar jausmus, jį pažinojus kažkiek laiko, nebuvo įprastas dalykas, nes tai neatitiko oficialios konjunktūros, kurią atitiko bendras visuomenės susvetimėjimas.“
Ji linkėtų, kad nekrologai ir kitos atminimo formos, pasirodančios po žymaus žmogaus mirties, – biografijos, prisiminimai – rastų Lietuvoje savo vietą ir pristatytų mirusįjį iš visų pusių. „Galėtų būti aktyviau tęsiama asmeniškesnio ir tiesai atviresnio santykio tradicija. Juos rašyti turėtų tie žmonės, kurie pažinojo mirusįjį, bendravo su juo asmeniškai. Svarbu būtų ir įvairiapusiškai įvertinti veiklą. Tai labai praturtintų prisiminimus ir atskleistų asmenybes“, – įsitikinusi filosofė.
Šį specifinį žanrą tyrinėjusios Elynos Kliavinios teigimu, nekrologas kaip trumpoji proza yra artimas esė – čia susipina faktai ir subjektyvūs jausmai, neaiškios užuominos. Ir nekrologas, ir esė yra monologo formos. Tyrinėtoja juos suskirstė į klasikinius, romantinius, realistinius.
Tačiau Vakarų žiniasklaidoje nekrologų sulaukia ne tik visuomenei nusipelnę asmenys, bet netgi ir neigiami herojai. Rusijoje sudužus lėktuvui su privačios karinės grupuotės „Wagner“ vadeivomis, verslo dienraštis „Financial Times“ skyrė nekrologą Jevgenijui Prigožinui. Tarptautinis savaitraštis „The Economist“ kiekviename numeryje paskutinį puslapį skiria nekrologui – nepasaldintam šį pasaulį palikusio žmogaus vertinimui, nesumenkinant jo nuopelnų, bet ir nenutylint galbūt nemalonios tiesos. Per metus publikuojama vos pusšimtis nekrologų – redaktoriams tikrai verta pasverti, kas nusipelno tokio įamžinimo. Tarp jų buvo bent vienas lietuvis – 2010 m. birželį „The Economist“ publikavo nekrologą „Išėjo didelis žmogus“, skirtą prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui.
BEREKLAMOS:
