ShutterstockNutylėti faktai ir pernelyg mažai šilumos – Lietuvoje dažniau rašomos užuojautos nei visas ypatingų asmenybių puses atskleidžiantys nekrologai. Eugenija Gryžibauskienė domėjosi lietuviška nekrologų kultūra.
Neretas atvejis, kai žingsniuojant sostinės Gedimino prospektu prie įėjimo į Lietuvos mokslų akademiją (LMA) galima pamatyti portretą ir degančias žvakes – vadinasi, 120-ies akademikų bendruomenės gretas paliko ir anapilin iškeliavo dar vienas mokslininkas. Pagal statutą LMA gali vienyti 120 narių. „Būsimasis akademijos narys turi būti sukūręs mokyklą, turėti darbų, kurie būtų matomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Žodžiu, būti žinomu mokslininku“, – sakė LMA prezidentas akademikas Jūras Banys. Antrą kadenciją LMA vadovaujantis J. Banys neslepia, kad su bendražygiais tenka atsisveikinti gana dažnai. Juk paprastai akademikais tampama jau sulaukus garbaus amžiaus.
Mirus LMA nariui bendruomenės interneto puslapyje paskelbiamas nekrologas, nusiunčiama užuojauta į laikraštį, o prie įėjimo į LMA pastatomas portretas ir uždegamos žvakės. Nekrologą paprastai rašo vieno iš penkių skyrių, kuriam priklausė miręs mokslininkas, atstovai.
Pasak J. Banio, rašant nekrologą dviratis neišradinėjamas, laikomasi klasikinio modelio. Jame turi atsispindėti trys svarbiausi dalykai: kada ir kur žmogus gimė, mirė ir jo moksliniai nuopelnai. Šeima paminima tik fragmentiškai, pareiškiant jai ir artimiesiems užuojautą.
