Penkios minutės nuo namų iki Vilnios, o tada – keli kilometrai paupiu, vis stabčiojant spustelėti fotoaparato mygtuko. Stanislovas Žvirgždas Rusnei Marčėnaitei pasakojo iš vieno tokio pasivaikščiojimo parsinešęs dvi lyg skirtingais metų laikais darytas nuotraukas.
Fotomenininkas tada gyveno Naujojoje Vilnioje, ir ten tekanti upė jam, iš daugiau nei 220-ies apdovanojimų didžiąją dalį pelniusiam už peizažus, buvo kone kasdienio kūrybinio ritualo vieta, kur jis kantriai lukšteno kiekvieno Vilnios vingio išskirtinumą. Vieno kadro medžioti ėjo net keliolika kartų – S. Žvirgždas norėjo, kad paprastame upės vingyje it žuvies uodega atsispindėtų debesis. „Pirmąsias tos vietos nuotraukas matę kolegos klausė, kodėl neduodu jų parodai, o aš aiškinau, kad laukiu debesies. Siūlė net įmontuoti, bet aš užsispyręs nenorėjau. Ir galiausiai 17-ą ar 18-ą kartą buvo ir rytinė šviesa, ir tas vienas reikiamas debesis... Kadras ypatingų įvertinimų nesulaukė, bet man buvo įdomu jį daryti“, – sakė S. Žvirgždas.
Taip atkakliai siekęs sumanytos kompozicijos (kai kurios jų pirmiausia atsirasdavo eskizų sąsiuvinyje, šiandien kartu su didele fotografijų ir apdovanojimų dalimi atiduotame Lietuvos nacionaliniam muziejui), fotomenininkas neabejoja, kad ji – tik geros fotografijos pradžia. „Kad kiekvienas pamatytų daugiau nei peizažo reprodukciją, nuotraukos sandarą ar detales, ją turi papildyti nuotaika – dvasia. Fotografuojant peizažą mane užburia gamtos didybė, rimtis ir tyla, viskas suvokiama be žodžių. Ir tai jau lemia ne technika ar technologijos, o tinkamas apšvietimas, oro sąlygos, galbūt net jausmas, jog reikia žengti pusę žingsnio į šoną, kad kadras pasidarytų, – savąją abėcėlę dėstė S. Žvirgždas. – Man tas viskas susideda nė nebegalvojant, kaip negalvojant į kūrybą įsijungia ir nuotaika.“
Fotografuoti upės išraityto aštuonetuko, kur gamta fotomenininkui sukūrė pašėlusią fotosesiją, S. Žvirgždas irgi buvo atėjęs ne kartą ir ten sukūrė daugybę peizažų, kai vieną dieną pakvietė ilgesnį kelią iki jos paėjėti ir žmoną Aliną. Rytą buvo pašalę, vėliau šerkšnas nutirpo, bet tolumoje liko rūkas, ir fotomenininkas netrukus džiaugėsi panoraminiu objektyvu pagavęs puikų kadrą. Su žmona jau buvo apsisukę grįžti į miestą, kai pamatė iš tos pusės ateinantį galingą snygį.
