Dar negirdėjote tokio pasisveikinimo tarp kolegų? Didelė tikimybė, kad greitu metu išgirsite. Kodėl? Pasakoja Vilius Mackonis.
Susipažinkime – esu naujas kapitonas, vėjo, bangų ir gamtos entuziastas. Jei taip pat svajojate apie nevaržomą laisvės pojūtį skriejant vandens platybėmis – galbūt mano istorija jums palengvins kelią šio tikslo link.
Į laivavedžio egzaminų suolą mane atvedė labai kasdieniškos, asmeninės priežastys. Paūgėjus vaikams, pradėjau ieškoti, kokiomis patirtimis praturtinti šeimos vasaros atostogas. Esu keliavęs Kroatijos pakrante ir mane sužavėjo Adrijos jūros salynas. Pasidomėjus, ko reikėtų, norint apiplaukti tuos šimtus salų laivu, paaiškėjo, kad laivų pasiūla milžiniška, bet, jei nori keliauti savarankiškai ir ne paprasta valtimi, reikia turėti laivavedžio kvalifikaciją.
Kitas žingsnis buvo lengvas – pasirodė, kad tarptautinių laivavedžių kursų pasiūla Lietuvoje didžiulė, ir tai nėra vien klaipėdiečių monopolija. Oficialiame sąraše šiuo metu yra 10 įmonių, gali rinktis kursus ir Vilniuje, ir Kaune. Kursus sudaro teorinė dalis ir praktiniai mokymai, atitinkamai vykstantys Kuršių mariose, Kauno mariose arba Trakų ežeruose. Ką pasirinksite, priklauso nuo jums patogios vietos ir lūkesčių, siejamų su laivyba. Jei pramogausite ir žvejosite ežeruose, upėse – tikriausiai logiška ir mokytis ten. Aš dairiausi į jūrinio plaukiojimo perspektyvą, todėl mokymams rinkausi klaipėdiečių įmonę, kad galėčiau praktiškai pajusti, kas tai yra tikras uostas ir kaip jame elgtis.
2020 m. bendrai nacionalinius ir tarptautinius laivavedžio kvalifikacijos egzaminus išlaikė 724, užpernai – net 993, pernai – 759 asmenys.
Kas mane nustebino jau registruojantis į kursus, tai laivavedžio kvalifikacijos siekiančių žmonių gausa. Kelios įmonės, kuriose domėjausi kursais, mane įspėjo, kad artimiausios mokymų grupės jau sukomplektuotos ir reikėtų ilgai nedelsti, registruojantis į kitas grupes. Grupėje, kurioje teorijos mokiausi, į nuotolines paskaitas jungėsi daugiau nei 30 asmenų, dar kažkiek jų kursų klausėsi mokymų klasėje.
Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) duomenimis, 2020 m. bendrai nacionalinius ir tarptautinius laivavedžio kvalifikacijos egzaminus išlaikė 724, užpernai – net 993, pernai – 759 asmenys. Kadangi šiuo metu laivybos sezonas dar neįpusėjęs, šiemet srautas, atrodo, išsilaikys.
Čia staigmenos tik prasidėjo. Viena laukė vos išlaikius laivavedžio egzaminą. Žinia, norėjau plaukti Kroatijoje, bet, kai jau yra teisė, reikia plaukti dabar. Pirma, nes į Kroatiją drąsiau nuvykti jau sukaupus patirties. Antra, nes norisi.
Iš pradžių dairiausi tik po užsienio platformas, kur yra pasirinkimas iš dešimčių, jei ne iš šimtų nuomojamų laivų. Lietuvoje laivų pasiūla, ieškant galimybės plaukti pačiam, yra... nulis laivų. Taip, nulis. Apėmė jausmas lyg 1990-aisiais – kažkur kažkas lyg ir nuomoja laivą, bet tarsi iš po prekystalio, pusiau nelegaliai. Plaukti, kai laivą veda kitas kapitonas, visada prašom. Bet jei nori plaukti pats, be šansų.
Visiškai pribloškė vienos įmonės, kuri nuomai siūlo keliolika laivų, pasiūlymas ir jo pateikimo operatyvumas. Šiais laikais jau esame įpratę prie momentinės reakcijos, tačiau pasiūlymas buvo rengiamas tris savaites. Užklausa buvo tokia: „Kateris Klaipėdoje, tinkamas 4 asmenų šeimai.“ Po trijų savaičių gautame pasiūlyme buvo mažas atviras kateriukas be kajutės, ir... plaukiantis namas Drevernoje.
Tapo aišku, kad, jei nori plaukti, reikia turėti savo laivą. Matyt, prie tokio paties sprendimo priėjo ir kiti nauji laivavedžiai, nes, be mokymo bumo, Lietuva išgyveno ir motorinių pramoginių laivų registracijos bumą. Iki pandemijos per metus registruota apie 800 pramoginių motorinių laivų, 2021-aisiais pasiektas pikas – 1319 naujų registracijų.
Bet grįžtame prie staigmenų. Pradėjus domėtis, ką turi žinoti būsimas laivo savininkas, laukė – taip, atspėjote – dar daugiau staigmenų.
Pirma, Lietuvoje gana sudėtinga situacija su pramoginių laivų vietomis uosteliuose. Vidaus vandens kelių direkcijos pastangomis, taip pat dėl privačių iniciatyvų gerėja situacija Kaune, pamaryje, Svencelėje padarytas puikus jaukus uostelis. Bet man, kaip sezoniniam Palangos gyventojui, plaukti patogu iš Klaipėdos. Kaip ir tūkstančiams naujų sezoninių tos pačios Palangos, Kunigiškių, Monciškių, Šventosios gyventojų. Tačiau Klaipėdoje, Smiltynės jachtklube ar Pilies marinoje, vietą gali gauti tik atsitiktinai – jei kas nors nepratęsia sutarties. Yra galimybių ieškoti vietos aukščiau Danės upėje, sodininkų-žvejų-kateristų bendrijose. Bet tai, kalbant paprastai, atima pusę, jei ne visą malonumą iš perspektyvos turėti laivą. Nes laivas ir rūpesčiai negali būti vienoje eilutėje, ne, turi būti „laivas = nėra rūpesčių“.
Pramoginiams laivams skirtos degalinės pamaryje šią vasarą veikia Klaipėdoje ir Šilutėje, o nuo liepos – ir Svencelėje.
Antra staigmena, kai jau stebuklingai gauni vietą Klaipėdos Pilies marinoje, pasirodo, kad laivo komplektaciją gali nepakenkti papildyti irklu ir kokių 25 litrų kanistru degalams, kad nuplaukęs į Nidą galėtum pasivaikščioti iki degalinės. Nes pramoginiams laivams skirtos degalinės ant vandens lietuviškame pamaryje šią vasarą veikia tik Klaipėdoje ir Šilutėje. Pastatytos jos ir Nidoje, ir Svencelėje. Net įranga atsiskaityti yra, ir degalų talpyklose yra. Bet va nusipirkti ir įsipilti negali, nes, nepaisant Vidaus vandens kelių direkcijos pastangų ir geriausių norų, dėl kažkokių tarpinstitucinių nesusikalbėjimų tos degalinės birželį dar neturėjo leidimo veikti. Todėl, jei laivavedžio laivo degalų bako talpa 100–150 litrų, laivavedys plaukdamas iš Klaipėdos į Nidą turi gerai apskaičiuoti, ar sėkmingai grįš, ar eis pasivaikščioti nešinas bakeliu.
Matyt, šiuos sunkumus įsivertino ir nauji laivavedžiai, nes laivų registracijų, LTSA duomenimis, sumažėjo per pusę, nuo 1319 užpernai iki 600 pernai.
Tačiau esu ne tik naujas kapitonas, bet ir naujos paslaugos įkūrėjas. Įsteigėme bendrovę Laivelis.lt, siūlančią verslui modernų pramoginį katerį susitikimams su partneriais, klientais ir komandų formavimo kelionių paslaugą.
Paklausite, kodėl, nes šis kelias panašus į bėgimą su kliūtimis? Gal iš dalies dėl sportinio intereso. O iš tiesų, tiesiog kartą įlipus į laivą, pajutus plaukimo laisvę, pamačius Lietuvos pamario grožį iš kitos perspektyvos, to ne tik nesinori apleisti, bet ir labai norisi parodyti kitiems.
Laivas – tai ne šiaip dar vienas aksesuaras. Tai – gyvenimo būdas, neįkainojamos patirtys su draugais ir kolegomis. Tai suartinantis laikas, praleistas su šeima. Keliaujant laivu, niekur vienas nuo kito nedingsi – aplink vanduo, teks bendrauti. Ir mobiliųjų telefonų rankose nebus, o jei bus, tai fiksuoti puikiausiems vaizdams Lietuvoje: gulbių pulkams, kormoranų rikiuotėms, aitvarams Svencelėje, romantiškoms Nemuno deltos pakrantėms ir kopoms, kopoms, kopoms.
Nors infrastruktūros dar labai trūksta, paklausa sparčiai auga, ir tikėtina, kad lūžis įvyks greitai. Labai matomos Vidaus vandens kelių direkcijos pastangos, labai laukiama nauja marina Klaipėdoje. Palangos valdžia galėtų susimąstyti apie tilto į jūrą aplinkos pritaikymą nedidelės grimzlės mažiesiems laivams švartuoti, daug tikrai nereikėtų. Šventosios uostas – atskira istorija su kol kas neaiškia pabaiga. Bet infrastruktūros darbai juda, slipas jau išbetonuotas, ir jei atsiras prieplaukos, galimybė pasipildyti degalų, mažiesiems pramoginiams laivams ten jau bus įmanoma įplaukti.
„Svencele Dunes“ uostas yra įdomus pavyzdys, kaip privatūs investuotojai stengiasi patenkinti vandens pramogų mėgėjų poreikius – nuo prieplaukų buriuotojams iki jėgos aitvarų mokyklos. Aplink uostą kuriasi gyvenvietė, o pačiame uoste yra viskas, ko reikia laivavedžiui: laivų nuleidimo rampa (slipas), geriamojo vandens ir elektros kolonėlės, nuo liepos Vidaus vandens kelių direkcijos degalinėje žadama tiekti degalus be apribojimų.
Viename Klaipėdos žiniasklaidos kanalų prieš kelerius metus buvo apverkiama Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, nesėkmė, o jos priežastys įvardytos taip: lietuvių tauta neturi laivybos tradicijų, o valdžia – jūrinės nuovokos (žinių ir patirties). Laivybos tradicijas kuriame vis sparčiau. Atrodo, kad yra perspektyvų ir jūrinei valstybei.
BEREKLAMOS: