„Dabar viskas daug asmeniškiau“, – esminį pokytį Vilniaus restoranų ir kulinarinių studijų peizaže nusako aštuonerius metus Lietuvoje gyvenantis italų šefas Gianas Luca Demarco. Ieva Rekštytė-Matuliauskė lankosi mamos virtuvę primenančioje jo studijoje.
Tai ne pats geriausias Giano Lucos rytas. Iš studijos renginio vakar jis grįžo tik apie pusiaunaktį ir namie rado sirguliuojančius savo mažamečius. Visą naktį prabudėjo palinkęs virš jų ir nusnūdęs tik paryčiais strimgalviais lėkė į kulinarijos studiją, kur sutarėme dėl interviu. Pagaliau jis, akivaizdžiai pavargęs ir susierzinęs, klesteli ant kėdės priešais. Visa laimė, gyvenimo neteisybę gali pataisyti puodelis espreso. „Gyvenimas Vilniuje, ypač maitinimo sektoriuje, taip sparčiai juda į priekį, kad net aš, greitas italas, kartais pasijaučiu kaip lėtas estas, – sako pašnekovas, ranka trindamasis veidą. – Vilnius turi tiek, kad užtektų dar keliems miestams. Jis sugeba gyventi didelės sostinės gyvenimą, iš tiesų būdamas nedidelis.“
Tai, ką Gianas Luca rado atvykęs į Lietuvą prieš aštuonerius metus ir kaip viskas atrodo šiandien, jo paties studijai skaičiuojant ketvirtus metus, italui sunku palyginti. „Kitas pasaulis, – išraiškingai taria lietuviškai ir visų pirma vardija pokyčius srityje, kurią geriausiai pažįsta: – Žmonės kur kas dažniau lankosi restoranuose, tačiau ir sparčiai auga maisto gaminimo namie kultūra. Tai liudija vien susidomėjusių mūsų studijos rengiamais kursais ir renginiais skaičius.“
G. L. Demarco labiausiai džiaugiasi, kad Lietuvoje daugėja vietų, kuriančių savitą charakterį ir mezgančių asmenišką ryšį su klientais. Italas pastebi, jog, užuot ėję pavalgyti į artimiausią restoraną, dabar daugelis užsisako staliukus pas konkretų šefą. Be abejo, asmens vardas sukelia daugiau pasitikėjimo, santykis tampa artimesnis: norintiems nepretenzingos, sklandžios ir malonios patirties tai tampa apsisprendimą, kur pavalgyti, nulemiančiais argumentais.
