Vaidas GarlaLietuvos ekonomikos augimas jau tapo pavyzdžiu kitoms Europos Sąjungos (ES) valstybėms, tačiau šalies regionai vis dar susiduria su aibe iššūkių. Kaip keičiasi Lietuvos regionai ir kokios jų ateities perspektyvos?
Nuo pat 2004-ųjų, kai Lietuva tapo ES nare, ES Sanglaudos politika reikšmingai skatino šalies ekonomikos augimą. „Prieš 20 metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui buvo tris kartus mažesnis, negu yra dabar. Šiandien jau esame pasiekę BVP vienam gyventojui ES vidurkį, todėl galime kelti kitus mums aktualius klausimus, pavyzdžiui, kaip padidinti valstybės konkurencingumą ne tik ES, bet ir globalioje rinkoje?“ – šeštajame Regioninės politikos forume kalbėjo finansų viceministrė Vaida Česnulevičiūtė-Markevičienė.
Renginyje politikos ir verslo atstovai aptarė Lietuvos regionų plėtros iššūkius, ateities perspektyvas, nacionalinę regioninę politiką ir kaip po 2027-ųjų, prasidėjus naujam ES investicijų periodui, keisis Sanglaudos politika. Ši ES investicinė politika – pagrindinė ES investicijų priemonė, skirta socialiniam atotrūkiui tarp regionų mažinti ir darniam augimui visoje Bendrijoje skatinti.
2021–2027 m. ES fondų investicijų programos Lietuvai numatytas biudžetas siekia beveik 8 mlrd. eurų, o iš visos Lietuvai skiriamos ES lėšų sumos šiuo metu paskelbta kvietimų už beveik 3,5 mlrd. eurų. Taip pat per šį laikotarpį jau pasirašyta sutarčių už beveik 2 mlrd. eurų.
Dėmesys ES pasieniui
Įpusėjus ES fondų investicijų programos laikotarpiui, jau rengiamasi kitam, ne mažiau svarbiam, 2028–2034 m. ES Sanglaudos politikos laikotarpiui. Tačiau įtempta geopolitinė situacija skatina iš naujo permąstyti ES Sanglaudos politikos prioritetus.
Dar praėjusių metų rugsėjį Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen savo kalboje apie ES padėtį akcentavo pasienio regionų svarbą Bendrijos ekonomikai, saugumui ir socialinei sanglaudai. Jos teigimu, pasienio regionai dažnai susiduria su nelegalios migracijos srautais, ekonominiu atotrūkiu, infrastruktūros iššūkiais, saugumo rizikomis ir kitomis specifinėmis problemomis.
Pasienio regionų problematiką įžvelgia ir finansų viceministrė V. Česnulevičiūtė-Markevičienė – jos teigimu, Lietuvos pasienio regionams, besiribojantiems su Baltarusija ir Rusijos Kaliningrado sritimi, sudėtinga pritraukti gyventojų, investuotojų ir kurti infrastruktūrą. Todėl, anot finansų viceministrės, rengiantis 2028–2034 m. ES Sanglaudos politikos laikotarpiui reikėtų daugiau dėmesio skirti būtent šalia išorinės ES sienos esantiems regionams, tai pat Lietuvai.
„Sanglaudos politika, kaip pagrindinė ilgalaikė ES investicinė priemonė, negali ignoruoti pasikeitusios geopolitinės realybės. Būtina skirti daugiau dėmesio ES šalims, kurios yra prie išorinės sienos ir ribojasi su valstybėmis agresorėmis“, – kalbėjo V. Česnulevičiūtė-Markevičienė.
Viceministrės išsakytiems pastebėjimams pritarė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius – jo teigimu, Lietuvos pasienio regionai yra nuskriausti: „Investuotojai ypač nenori investuoti pasienio su Rusija ar Baltarusija zonose. Kadangi nėra investicijų, nėra ir darbo vietų, mažėja gyventojų.“
Trys regionai – aktyviausi
Pagal 2021–2027 m. ES fondų investicijų programą lėšos skiriamos atsižvelgiant į jų poreikį. Siekiant tolygios regionų plėtros, dar 2016 m. Lietuvoje buvo išskirti du regionai: ES BVP asmeniui vidurkį viršijantis Sostinės regionas, kurį sudaro Vilniaus apskrities savivaldybės, bei likusią Lietuvą apimantis Vidurio ir Vakarų regionas.
Šiuo metu jau paskelbti kvietimai savivaldybėms teikti paraiškas projektams. Kvietimų vertė iš viso siekia daugiau nei 500 mln. eurų. Vienos aktyviausių – Alytaus, Marijampolės ir Tauragės savivaldybės, kurios jau suplanavo visas joms skirtas ES 2021–2027 m. investicijas. Būtent Alytus buvo pirmasis regionas, susiplanavęs visa jam skirtas lėšas, – 128 mln. eurų.
Sanglaudos politika, kaip pagrindinė ilgalaikė ES investicinė priemonė, negali ignoruoti pasikeitusios geopolitinės realybės. – Vaida Česnulevičiūtė-Markevičienė, finansų viceministrė
Anot EK Regioninės ir miestų politikos generalinio direktorato atstovo Magnuso Urbo, panaudojant ES Regioninės plėtros, Sanglaudos fondų ir „Europos socialinio fondo +“ investicijas, Lietuvos regionų plėtra priklauso nuo tolygaus lėšų paskirstymo ir savivaldybių savarankiškumo planuojant ilgalaikius projektus. „Regionų politikai ir verslo atstovai turi daryti viską, kad į regionų plėtrą būtų investuojama sparčiau. Kai regionai atsigaus, akimirksniu sumažės jų ir Lietuvos didmiesčių atskirtis“, – tikino jis.
Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėjos Natalijos Kazlauskienės teigimu, mažėjant bendram ES Sanglaudos politikos biudžetui, keisis prioritetai, tačiau šalies regionai tiktai stiprės. „Netolimoje ateityje keisis ES investicinių fondų, skirtų regionų plėtrai, lėšų paskirtis. Šiuo metu mes tiktai „rizikuojame“ atsidurti garbingoje labiau išsivysčiusių regionų grupėje“, – pabrėžė premjerės patarėja.
Vidinė migracija kiša koją
Nors dalis Lietuvos regionų sėkmingai panaudoja ES investicijas ir stengiasi gerinti vietos infrastruktūrą, socialines paslaugas, švietimą, daugelis jų susiduria su pagrindiniu iššūkiu – augančia vidine gyventojų migracija ir verslo investicijų stoka.
Plungės rajono savivaldybės mero, laikinai einančio pareigas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento Audriaus Klišonio teigimu, stiprėjant Sostinės regionui, didėja tikimybė, kad ateityje į Vidurio ir Vakarų regiono augimą bus žvelgiama pro pirštus. Anot jo, nors šiuo metu daugėja iš užsienio į Lietuvą sugrįžtančių gyventojų, vidinės migracijos problema vis dar lieka aktuali regionams.
Vaidas Garla„Matome, kad migracijos srautai iš kaimų į didmiesčius ar didmiesčių priemiesčius nuolatos auga. Vidurio ir Vakarų regiono traukos taškas yra Klaipėda, tačiau pagrindinis Lietuvos centras – Vilnius. Būtent sostinė traukia daugiausia gyventojų, – kalbėjo A. Klišonis. – Galime tiesti gatves, tvarkyti aikštes, bet, jeigu žmonės regione neras darbo, kultūros ir kokybiškų socialinių paslaugų, mes nesustabdysime jų migracijos.“
Anot Plungės rajono savivaldybės mero, gamybos pramonės įmonių plėtra į Vidurio ir Vakarų regionus pakeistų daugelio savivaldybių socialinę ir ekonominę padėtį. „Jeigu regionuose telksis gamybos įmonės, tikėtina, kad vidinė migracija šiek tiek sumažės“, – teigė A. Klišonis ir pridurdamas pabrėžė, kad didžiausia problema tarp regionų savivaldybių – mažėjantis gyventojų skaičius.
Iš miestų į regionus
Šiuo metu Lietuvoje sparčiausiai mažėja Alytaus, Utenos ir Panevėžio apskričių savivaldybės. Per pastaruosius metus Alytaus ir Utenos regionai labiausiai traukėsi dėl ilgalaikių demografinių ir ekonominių problemų. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento V. Janulevičiaus įsitikinimu, regionų mažėjimą gali sustabdyti tiktai kompleksiškesnis verslo požiūris į didmiesčių šešėlyje esančias vietoves.
„65 proc. Lietuvos pramonės gamybos vykdoma ne didžiuosiuose miestuose, bet regionuose. Tačiau Lietuvos verslas, politikai orientuojasi į užsienio investuotojus, kurie pas mus eilėje tikrai nestovi. Verčiau reikėtų svarstyti apie kai kurių gamyklų dalinį perkėlimą iš miestų į regionus. Galbūt jų perkėlimą galėtume subsidijuoti taip, kaip daro Lenkija, kuri finansiškai skatina įmones perkelti savo gamybą į tam tikrus šalies regionus“, – įžvalgomis dalijosi V. Janulevičius ir pridūrė, kad regionų plėtra galėtų dar labiau sustiprinti šalies ekonomiką.
65 proc. Lietuvos pramonės gamybos vykdoma ne didžiuosiuose miestuose, bet regionuose. – Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
„Dėl išaugusių atlyginimų, nekilnojamojo turto kainų, sąnaudų patalpoms gamyba didmiesčiuose nebegali būti konkurencinga. Todėl turime judėti regionų link, o regionai turėtų ieškoti būdų, kaip kalbėtis su verslu“, – akcentavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Tačiau, kaip teigė vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius, verslo lūkesčiai regionuose dažnai prasilenkia su realybe. „Regionų plėtros planas negali subsidijuoti dalies verslo iniciatyvų, o Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo stiprinimo priemonė (RRF) nėra sudėtinė mūsų plano dalis“, – atkreipė dėmesį jis.
Be kultūros – nė iš vietos?
Kaip teigė Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danukas Arlauskas, ateities verslo sėkmė regionuose tiesiogiai priklauso nuo klestinčios kultūros. Pasak jo, jei regionuose neatsiras vietos kultūrai, nebus erdvės ir inovacijų plėtrai. „Dabartinė situacija Lietuvos regionuose yra labai sudėtinga, tačiau, sukūrus kultūrines iniciatyvas, padėtis tikrai keistųsi“, – aiškino D. Arlauskas.
Vaidas GarlaDalyje Lietuvos regionų savivaldybių kultūros politika įgyvendinama efektyviai. Europos Tarybos (ET) inicijuota kultūros kelių programa padeda populiarinti kultūros paveldą ir kultūrinio turizmo maršrutus tarptautiniu mastu. Taip pat regionuose įgyvendinama tolygios kultūrinės raidos programa, užtikrinanti vienodą kultūrinę raidą visoje Lietuvoje.
Anot Neringos savivaldybės vicemero Narūno Lendraičio, nors ir regionuose daugėja pasiteisinančių kultūros praktikų, dalis politikos ar verslo atstovų numoja ranka į kultūros stiprinimą. „Niekam nėra paslaptis, kad biurokratai dažnai galvoja, jog, norint atgaivinti regionus, reikia labai daug investuoti į kelius, šilumos ūkį. Tačiau verslo, nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir aukštojo mokslo iniciatyva kuriama kultūra gali iš esmės transformuoti miestą ir netgi visą regioną“, – pabrėžė N. Lendraitis.
*****susije*****
Kultūros viceministro Vyginto Gasparavičiaus teigimu, pastaraisiais metais ministerija stebėjo išaugusį poreikį, norą investuoti į kūrybines industrijas tiek per kultūros kelių, tiek ir per kultūros objektų aktualizavimo programas. Jo teigimu, jeigu Lietuvos savivaldybės turėtų tokias galimybes, kokias turi kai kurių Švedijos miestų savivaldos, galėtų vykti didesnis perskirstymas.
„Kultūros ir kūrybiškumo industrijos – tai kūrybiškumu grindžiamos ekonominės veiklos, kurioms reikia kompetentingų žmonių, kapitalo ir verslo įsitraukimo“, – patikino kultūros viceministras ir pridūrė, kad kultūra – transformuojanti galia, kuri nuolatos keičia Lietuvos regionus.
