ShutterstockEstija sėkmingai kuria ir plėtoja uostus – jais nusagsto visą savo pajūrį. Lietuvoje daugiau nesėkmės nei sėkmės pavyzdžių.
Prisiminkime naktį, kai Ernesto Hemingway senis plūduriavo jūroje ir gulėdamas ant senutės valties lentų žvelgė į mėnulį. „Mėnulis jaudina jūrą tarsi moterį“, – galvojo senis, kai aplink jį tamsios jūros vilnyse efemeriškai bėgiojo mėnesienos atšvaitai.
Personifikuoti jūrą gali tik tos kultūros, kurių raida neatsiejama nuo jos teikiamų išteklių. Lietuva irgi save vadina jūrine valstybe, bet nepalaužiamas agrarinis pradas ilgą laiką stūmė jūrą tolyn nuo mūsų. Mėgstama teisintis, kad Lietuva turi tik 90 kilometrų jūros skalaujamos pakrantės. Tačiau Belgijos pakrantė yra 65 kilometrų ilgio, ir tai netrukdė Antverpeno uostui pagal krovos apimtį praėjusiais metais būti antru Europoje ir keturioliktu pasaulyje. Šiame siaurame Belgijos ruože įsikūrę 15 miestų su visa infrastruktūra ir penki jūriniai uostai.
Todėl turėtume kelti klausimą, ar Lietuva teisingai įvertina turimus geografinius pranašumus ir ką reikėtų nuveikti, kad juos išnaudotų?
