Jei kas klaustų, kokius tris svarbiausius Lenkijos lietuvių norus galėtų išpildyti auksinė žuvelė, pageidavimų jie turėtų ir Lietuvos, ir Lenkijos valdžiai
Nacionalistinėmis demonstracijomis garsėjantys kaimynai lenkai svetingumo stokoja ir daugiau kaip dviejų šimtmečių metų bendros istorijos skaičiuojantiems lietuviams. „Tautinės nesantaikos kurstymas“, – taip tuometis Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius pavadino 2011 m. vasarą įvykusį incidentą, kai lietuviškuose Lenkijos rajonuose raudonos ir baltos spalvos dažais buvo užteptos 28 lentelės su 14 miestelių bei kaimų pavadinimais, nuniokoti Punske ir Bubelių kaime, Seinų valsčiuje, esantys paminklai. Lenkija tai priskyrė „chuliganiškam išpuoliui“, kuris daugiau nepasikartos.
Žodžio netesėjo. Nepraėjus nė dvejiems metams, Punsko valsčiuje Lenkijos vėliavos spalvomis nudažytos penkios dvikalbės lentelės.
Tuomečio viršaičio Vytauto Liškausko teigimu, tai priminė iš anksto planuotą nacionalistinį išpuolį. Dėl augančios „agresijos kitos tautybės, rasės ir tikybos pagrindu“ Lenkijos lietuvių bendruomenė (LLB) kartu su kitų septynių tautinių mažumų atstovais 2018 m. kreipėsi į aukščiausias šalies institucijas ir paprašė priešintis bet kokioms nacionalizmo, antisemitizmo, ksenofobijos formoms. Pareiškimą analizavęs Lenkijos ombudsmenas Adamas Bodnaras pripažino: teisėsaugos institucijų atliekamų ikiteisminių tyrimų dėl tautinėms mažumoms nerimą keliančių išpuolių skaičius auga visuose šalies regionuose.
