LRP2004-aisiais Lietuvai pasiekus savo pagrindinius užsienio ir saugumo politikos tikslus, t. y. tapus ES ir NATO nare, buvo imtasi naujos, ambicingos krypties – regioninės lyderystės per demokratijos ir euroatlantinę plėtrą Rytuose. Kur nužygiavome per dvidešimtmetį?
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tam tikru transcendentiniu Lietuvos regioninės lyderystės politikos pagrindu galima laikyti Gintaro Beresnevičiaus dar 2002 m. išleistą knygutę „Ant laiko ašmenų“, kurioje aptariamas lietuvių ir barbarų išskirtinumas, kuris turėtų įnešti naujo kraujo, energijos Europai. Kur tą energiją dėti, kai, regis, viskas pasiekta? Ogi nešti „laimės žiburį“ į Rytus, bent taip nusprendė tuomečiai Lietuvos užsienio politikos formuotojai.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) dėstytojas Valentinas Beržiūnas, nagrinėjantis nepriklausomos Lietuvos užsienio politiką, daug žemiškesnis kalbėdamas apie regioninės lyderystės pasirinkimo priežastis. „Yra tie motyvai, kurie nuolatos kartojami viešojoje erdvėje: visų pirma, Lietuvos saugumas, t. y. sukuriant buferinę zoną Rytų Europoje (nuo Rusijos), atitolinant Rusiją nuo Lietuvos; pagalba Rytų Europos ir Pietų Kaukazo valstybėms, kad šios turėtų visų pirma ekonominę alternatyvą Rusijai; galų gale Lietuvos vaidmuo, užtikrinant rytinės ES sienos saugumą ir stabilumą rytiniame ES pasienyje ir t. t.“, – IQ aiškino jis ir pridūrė, kad pasiekus narystę NATO ir ES susidarė vakuumas ir tarp Lietuvos politikų, diplomatų (ir dalies akademinio pasaulio atstovų) brendo klausimas: o ką daryti toliau, kai pasiekėme dešimtmečio uždavinius?
