Įprotis teikti ir gauti socialinę paramą giliai įsišaknijęs. Tik reikia šį bei tą patobulinti.
Lietuva jau turi plačiau aprėpiantį socialinį tinklą negu daugelis pasaulio valstybių, net ir turtingesnių. Tai lėmė ir sovietinė praeitis, ir atgavus nepriklausomybę kilęs noras lygiuotis į kaimynes Skandinavijos šalis. Integracija į ES ir didžiulė ekonominė pažanga suteikia progą sukurti stiprią gerovės valstybę, tad būtina tuo pasinaudoti.
Orus pragyvenimas pagal gerovės valstybės apibrėžtį yra suteikiamas ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą. Šią mintį knygoje „Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė?“ plėtojantys Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova ir Arvydas Guogis teigia, kad Lietuvoje socialinės teisės suteikiamos universaliai. Tačiau jos nebūtinai užtikrina orų pragyvenimą.
Gerovės valstybė Lietuvoje, autorių nuomone, gali būti laikoma „minimalios“ gerovės valstybe arba pokomunistine gerovės valstybe. Nuo kitų gerovės valstybės modelių ji skiriasi tuo, kad yra gana universali ir pasižymi didele aprėptimi: valstybinis ir privatus draudimas apima pensijas, ligos ir motinystės išmokas, draudimą nuo nedarbo ar nelaimingų atsitikimų darbe, gali būti skiriama šalpos pensija, pašalpos šeimai, laidotuvėms, kompensuojamos šildymo, transporto ar ryšių išlaidos, taip pat veikia įvairios socialinės globos įstaigos, dienos centrai, nakvynės namai, specialias socialines išmokas gali gauti pareigūnai ir kariai, mokslininkai, teisėjai, signatarai, artistai ir pasižymėję sportininkai. Nors išmokos dažnai menkos, o paslaugų kokybė nėra puiki, valstybė prisiima atsakomybę už piliečių gerovę ir tai aiškiai deklaruoja.
