Nors JAV ir Europoje tarsi epidemija plinta populizmo virusas, mūsų šalyje radikaliomis idėjomis rinkėjus bandantys papirkti politikai sulaukia vis mažiau palaikymo.
Galbūt skamba paradoksaliai, bet Lietuvoje šiuo metu jaučiamas populizmo nuosmukis. Nors artėja nacionaliniai rinkimai į Seimą, kol kas nėra požymių, kad kas nors būtų rimtai nusiteikęs arba sugebėtų pasinaudoti tipinių populistų triukais ir nutiesti sau kelią į parlamentą. Prieš beveik kiekvienus Seimo rinkimus atsirasdavo pakankamai rinkėjų savo pusėn patraukusių populistinių jėgų, kurios perlipdavo 5 proc. barjerą. Tačiau pastarąjį dešimtmetį sulig kiekvienais rinkimais tai padaryti tampa vis sunkiau.
2000 m. į politiką įsiveržusi Artūro Paulausko Naujoji sąjunga buvo be aiškaus ideologinio pagrindo, bet su šūkiu „Nusipelnėme gyventi geriau!“ (jį šis politikas naudojo dar 1997 m., kai per plauką Valdui Adamkui pralaimėjo prezidento rinkimus). Tuomet naujai susikūrusi organizacija gavo beveik 20 proc. balsų ir nusileido tik Algirdo Brazausko socialdemokratinei koalicijai.
Po ketverių metų naujojo „gelbėtojo“ Viktoro Uspaskicho vedama Darbo partija tiesiog sutrypė visus konkurentus – gavo 28,44 proc. balsų daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje. 2008-aisiais nauja populistų grupė, pasivadinusi Tautos prisikėlimo partija, surinko jau tik 15 proc., o per pastaruosius rinkimus į parlamentą patekę „Drąsos kelio“ atstovai sulaukė vos 8 proc. balsų. Tendencija akivaizdi: populistinės partijos, kurios ateina „keisti sistemos“ ar tiesiog yra kitokios nei tam tikra ideologija besiremiančios tradicinės organizacijos, pritraukia vis mažiau rinkėjų.
