Liberalizmas visada akcentavo asmens laisves ir teises bei apsisprendimą įvairiais moraliniais, tarp jų ir seksualinės laisvės, klausimais. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau visuomenės atmeta šias nuostatas ir gręžiasi į konservatyviąsias vertybes deklaruojančias partijas.
„Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti, – teigia filosofas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis. – Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems.“
Viena klasikinio liberalizmo tezių nurodo atsižvelgti į kiekvieno individo teises ir laisves bei jas ginti. Liberalizmo orientacija į individualizmą yra visiška priešybė bendruomenių, tautų ar klasių interesus virš individų interesų iškeliančioms ideologijoms. Tokius „bendruomeninės gerovės“ interesus paprastai akcentuodavo krikščionių demokratų, socialdemokratų, nacionalistų ar komunistų partijos.
Tiesa, bendruomeninės gerovės logika besiremiančios ideologijos gana skirtingai mato, kurios visuomenės vertybės turėtų būti svarbiausios, bet bemaž visos oponuoja liberalizmui. Tad liberalai tampa savotiškais vienišais ideologiniais kovotojais – „vieni prieš visus“. Ir vis dėlto tai nesukliudė Vakarų pasaulyje įsivyrauti liberaliajai demokratijai, kurioje individų gerovė, teisės ir laisvės tapo pagrindiniais modernios demokratijos atributais.
