Lietuvos mokyklas pasiekia per mažai pinigų. Siūlymai juos efektyviau panaudoti taip pat sulaukia pasipriešinimo.
Metų pabaigoje streikavę mokytojai išgirdo, kad didesniems jų atlyginimams pinigų nėra ir nebus, ir kad viską išspręstų nebent partijų susitarimas dėl švietimo finansavimo. Kalbos apie geresnius moksleivių pasiekimus taip pat dažnai pasisuka nepakankamo finansavimo kryptimi.
Ekonomistas Nerijus Mačiulis pabrėžė, kad su 5,2 proc. BVP siekiančiu bendru švietimo finansavimu Lietuva jau dabar viršija ES vidurkį, tačiau iš šių pinigų tik palyginti menka dalis skiriama tiesiogiai moksleivių ugdymui. Laidoje „Alfa taškas“ dalyvavęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys nurodė, kad mokytojus ir moksleivius kasmet pasiekia vis mažesnė lėšų dalis: „Kai pradedame žiūrėti, kaip tos išlaidos išsidėlioja, matome, kad didžioji dalis nusėda į infrastruktūrą. Įdomiausia tai, kad ji didėja kiekvienais metais.“
Skirdama vos 2,4 proc. BVP bendrojo ugdymo mokykloms (2015 m. duomenys), pagal šį kriterijų Lietuva yra paskutinė tarp visų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narių. Norvegija mokykloms skiria kiek daugiau nei 4,5 proc., o pavyzdžiu visame pasaulyje laikoma Suomija – truputį mažiau nei 4 proc. BVP. Lietuvą skaičiais išreiškiamu dėmesiu bendrajam ugdymui pastebimai lenkia ir Estija, Latvija, Lenkija. Atitinkamai sunku tikėtis, kad nuolat finansine dieta marinamos Lietuvos mokyklos sugebės užtikrinti aukščiausius mokinių pasiekimus. Tiesa, Lietuvos mokinių rezultatai penkiolikamečių PISA tyrimuose, nors ir atsilieka nuo EBPO vidurkio visose trijose kategorijose (gamtos mokslų, skaitymo ir matematikos), vis tiek yra geresni, nei būtų galima tikėtis.
