ScanpixIrina (jos tikrieji vardas ir pavardė redakcijai žinomi), protestų prieš Aliaksandrą Lukašenką dalyvė, į Vilnių atvyko 2020-ųjų rudenį. „Atsidūriau čia, nes Lietuva atvėrė humanitarinį koridorių režimo persekiojamiems asmenims. Daugelis tokių kaip aš tuomet bėgo į Vilnių“, – IQ žurnalui pasakojo trisdešimtmetė moteris, tų pačių metų gruodį Lietuvos sostinėje pagimdžiusi dukterį. Mergaitės tėvas pasprukti nespėjo, buvo nuteistas ir atlieka 13 metų nelaisvės bausmę.
Ana, taip pat prašiusi neminėti jos tikrojo vardo ir pavardės, yra 28-erių informacinių technologijų (IT) specialistė. Į Vilnių, sulaukusi darbo pasiūlymo Lietuvos sostinėje veikiančioje tarptautinėje bendrovėje, ji atvyko šių metų pavasarį. „Bijojau, kad prasidėjus karui atšauks man išduotą vizą. Kai kyla geopolitinės įtampos, labiausiai kenčia paprasti žmonės“, – kalbėjo moteris, kurios tėvai gyvena netoli Ukrainos sienos esančiame Pinske.
Ir Irina, ir Ana papildo tipinių emigrantų iš Baltarusijos portretą – išsilavinusių, jaunų, savarankiškų vidurinės klasės atstovų. Su Irina režimas norėjo susidoroti, o iš Anos jis tiesiog atėmė darbą – Baltarusijoje anksčiau stiprus IT sektorius ėmė keltis iš šalies, kartu išsivedė ir specialistus. Tiesa, Ana darbą gavo ne baltarusių, bet švedų valdomoje bendrovėje.
Dmitrijus Skinderevas, 43 metų verslininkas, į Vilnių taip pat atvyko A. Lukašenkos režimui ėmus malšinti protestus. Vitebske įvairius verslus plėtojęs vyras ir gyvendamas Baltarusijoje kritikavo korumpuotus valdininkus bei teisėsaugos pareigūnus, o atvykęs į Lietuvos sostinę kurį laiką rūpinosi „YouTube“ veikiančio opozicinio kanalo „Radio 97“ finansavimu.
