Senstanti visuomenė neturėtų būti vertinama kaip prakeiksmas. Tačiau ir iki palaimingos pabaigos dar yra ką nuveikti.
Pasaulis sensta. Vyresnių nei 65 metų žmonių Žemėje daugėja kaip niekada sparčiai. 1950 m. senjorai sudarė vos 5 proc. populiacijos, 2015 m. – 8, o 2050 m., prognozuojama, jų bus daugiau nei 16 proc. Į turtingųjų klubą patenkančių valstybių visuomenės sensta dar greičiau: 2015 m. vyresnių nei 65 metų gyventojų jose buvo 16 proc., o 2050-aisiais, prognozuojama, jau bus ketvirtadalis visos populiacijos. Jungtinių Tautų Organizacija skaičiuoja, kad 2012 m. pasaulyje gyveno 343 tūkst. šimto metų sulaukusių žmonių, ir spėja, jog iki 2050 m. jų padaugės iki 3,2 mln.
Tokiais tempais besikeičianti visuomenės pagal amžių sudėtis kelia nerimą dėl socialinių sistemų tvarumo. Dėl mažėjančio gimstamumo darbingo amžiaus gyventojams teks vis didesnis senjorų skaičius. Prognozuojama, jog jau kitais metais senjorų dalis visame pasaulyje peraugs mažesnių nei penkerių metų vaikų skaičių. Tai gali užkrauti nepakeliamą naštą socialinei politikai, stabdyti ekonomikos plėtrą ir inovacijas. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad išlaidos pensijoms ir sveikatos apsaugai, jau dabar sudarančioms daugiau kaip 16 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) išsivysčiusiose valstybėse, iki amžiaus pabaigos gali išaugti iki 25 proc.
Kita vertus, gyventi ilgai ir laimingai – ne tik pasakų princesių, sutikusių svajonių princą ant balto žirgo, privilegija. Kiek įmanoma pratęsti gyvenimą ir atitolinti mirtį žmonės siekė visais laikais, o ilgas ir sveikas gyvenimas buvo vienas svarbiausių žmonijos egzistavimo tikslų. „Tuo, kad gyvenimo trukmė ilgėja, pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, o ne liūdėti“, – įsitikinęs banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
