ShutterstockLietuvos ekspertai tyrinėja interneto ir išmaniųjų įrenginių įtaką vaikų sveikatai ir raidai. Tyrimų rezultatus IQ žurnalui komentuoja Psichologijos instituto vadovė profesorė Roma Jusienė.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Priklausomybė nuo elektroninių medijų jau kirto raudonąją liniją – ji ir su ja susiję psichikos bei elgesio sutrikimai įtraukti į priklausomybių ligų sąrašą. Vis dėlto suvokimo, kokie realūs pavojai slypi už ekranų, dar trūksta – negalime net įsivaizduoti, kad tėvai savo vaikui galėtų pasiūlyti alkoholio ar narkotikų, bet kas antras mažylis valgo žiūrėdamas į ekraną.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto vadovė profesorė ir mokslinių tyrimų vadovė, klinikinė psichologė, psichodinaminės krypties psichoterapeutė R. Jusienė pastaraisiais metais drauge su kolegomis psichologais ir gydytojais tyrinėja vaikų naudojimosi elektroninėmis medijomis reikšmę jų psichosocialinei raidai bei sveikatai.
R. Jusienė atkreipia dėmesį, kad viršiję leistiną naudojimosi ekranais laiką ir vaikai, ir suaugusieji jaučia įvairių somatinių, netgi fizinių simptomų, kuriuos gydytojai įvardija kaip pasireiškiančius be aiškios medicininės priežasties. Pacientų skundų įvairiais neaiškios kilmės skausmais ypač padaugėjo per pandemiją, kai prie ekranų teko praleisti daugiau laiko.
Simptomas – pilvo skausmai
Psichologijos instituto mokslininkų tyrimai atskleidė, kad pradedant mažais vaikais ir baigiant paaugliais skundžiamasi virškinimo trakto sutrikimais. Neretai į medikus tėvai kreipiasi dėl vaiką varginančių nežinia kodėl atsiradusių pilvo skausmų. Tikrąją priežastį dažnai atskleidžia prie ekranų praleistas laikas. Labiau apčiuopiami su per dideliu ekranų naudojimu susiję vaikų ir paauglių galvos skausmai, netaisyklinga laikysena, kurią lydės papildomi skausmai ir rimtos sveikatos, visų pirma, nugaros, stuburo, problemos. Kita tiesiogiai lyg ir nesusijusi bėda – daugiau laiko prie ekranų praleidžiančių vaikų ir paauglių ne tik nukenčia fizinis aktyvumas, bet jie daugiau suvartoja „šlamštinio“ maisto.
Jau pradiniame mokykliniame amžiuje ir vėliau, ypač paauglystėje, stiprios sąsajos tarp prie ekranų praleidžiamo laiko ir patiriamų emocinių problemų. „Kuo daugiau naršoma internete, tuo prastesnė emocinė savijauta, – vardijo pašnekovė. – Egzistuoja tiesioginis ir abipusis ryšys su nerimastingumu ir depresiškumu. Jei šalia nėra suaugusiojo, kuris pasikalbėtų, padėtų rasti tinkamesnių būdų, kaip įveikti tą emocinę būseną, kaip pasirūpinti savimi per įdomią veiklą, per mokymąsi daryti pertraukas, tokie vaikai tiesiog paliekami savieigai. Jie, kaip ir suaugusieji, nusiraminimą neretai randa internete, kur bukai žiūri paveikslėlius, žaidžia žaidimus, įsitraukia į socialinius tinklus. Tai būdas užsimiršti, bet nespręsti problemos.“
Pasak pašnekovės, labai svarbu įvertinti ir faktą, kad nukenčia vaikų, kurie daugiau laiko leidžia prie ekranų, miegas. R. Jusienės praktikoje yra buvę kuriozinių atvejų, kai tėvai įsitikinę, kad jų atžala ekranais naudojasi tik dieną, praleidžia prie jų kelias valandas, o vaikas atsako, kad prie ekrano kartais pranaktinėja iki antros ar net ketvirtos valandos ryto. „Patys paaugliai sako, kad jie norėtų, jog tėvai atimtų telefoną, nes negali sustoti“, – pasakojo profesorė.
Tėvams trūksta laiko – mitas
Per aštuonerius aktyvių probleminio interneto vartojimo tyrimų metus R. Jusienės vadovaujamo instituto mokslininkai tyrinėjo įvairias amžiaus grupes, apklausė ir tėvus, ir paauglius. Vieno tyrimo metu net turėjo unikalią galimybę klausti tos pačios šeimos tėvų ir vaikų, įvertinti, kiek sutampa jų nuomonė, ką mato vieni ir kiti: „Pastebėjome, kad savaitgalio dienomis sutapimas didesnis, nors tikrai ne šimtaprocentinis. Dienomis, kai vaikai eina į mokyklą, tėvai mano, kad vaikai leidžia mažiau laiko prie ekranų.“
Ar tai galima sieti su tuo, kad tėvai apskritai vaikams skiria rekordiškai mažai savo laiko? Profesorė kategoriškai nesutinka: „Man visada nuostabu girdėti, kai sakoma, kad dabar tėvai turi labai mažai laiko būti su savo vaikais. Mes nepradėjome ilgiau dirbti. Kelių dešimtmečių duomenys rodo, kad dirbame mažiau, ypač turintys vaikų. Daugelyje įmonių šiandien geresnės sąlygos derinti darbą su šeima, yra mamadieniai, tėvadieniai. Ką ir kalbėti apie tai, kad įvairūs technologiniai išradimai labai palengvina mūsų buitį.“
Sakoma, kad dabar tėvai turi labai mažai laiko būti su savo vaikais. Mes nepradėjome ilgiau dirbti. Kelių dešimtmečių duomenys rodo, kad dirbame mažiau, ypač turintys vaikų.
Kas atsitiko, kad tėvai tikina, kaip dabar sunku ir trūksta laiko? Pasirodo, dalis tėvų savo vaikams (ir sau) turi sunkiai išpildomų lūkesčių, užrašo juos į įvairiausias veiklas, būtinai turi visur vaikus vežioti, nors nuo to tik nukenčia vaikų savarankiškumas ir mokėjimas orientuotis, savarankiškai nukeliauti iš vienos vietos į kitą. „Mes galvojame, kad dabar yra gerokai nesaugiau, bet iš tikrųjų ne, – sakė R. Jusienė. – Netgi galvojame, kad geriau vaiko neleisti į kiemą, nes ten nesaugu, bet neįvertiname, kokių grėsmių jis gali patirti internete.“
Pasirodo, užtenka vos pusvalandžio per dieną, kad ryšys su vaiku būtų geras, kad patenkintume vieną esminių – bendravimo, susietumo – poreikių. Tačiau tėvai net automobilyje leidžia vaikams būti ekranuose, o ne kalbasi. Laukdami su vaiku prie gydytojo kabineto, kirpykloje patys naršo internete, bet nebendrauja. Susirinkę valgyti įsijungia televizorių arba šalia pasideda telefonus.
Prie stalo ir prieš miegą – jokių ekranų
Yra dvi auksinės taisyklės, kurių laikantis pavyktų išspręsti labai daug su ekranais susijusių problemų. Pirmoji – valgyti be ekranų. Ji turėtų būti taikoma jau patiems mažiausiems. Psichologijos instituto mokslininkai 2017 m. apklausė ikimokyklinio amžiaus vaikus auginančius tėvus, tą patį tyrimą pakartojo 2023 m. Skaičiai labai panašūs – apie 50 proc. tėvų bent kartais maitina vaikus su ekranais, o kas ketvirtas penktas vaikas taip maitinamas kasdien. Tėvai reikalauja ir darželiuose vaikus maitinti su ekranais, neva jie šitaip geriau pavalgo. „Tačiau susėdimas visai šeimai prie stalo laikomas apsauginiu veiksniu, – teigė R. Jusienė. – Šeimose, kurios bent kelis kartus per savaitę susėda prie bendro pietų ar vakarienės stalo, vaikai ir paaugliai turi mažiau bet kokių problemų.“
Kita taisyklė – bent valandą prieš miegą reikėtų visiems sudėti išmaniuosius telefonus, išjungti televizorių ir pasikalbėti. „Laikas prieš miegą yra langas į vaiko pasaulį, užtenka bent 15–20 minučių pasikalbėti prieš miegą su bet kokio amžiaus vaiku“, – pabrėžė pašnekovė, trijų vaikų motina.
Mažus vaikus auginančių tėvų tyrėjai klausė, kokiose situacijose jie duoda vaikams ekranus. Dažniausia situacija – kai tėvai atlieka įvairius namų ruošos darbus: tvarkosi, gamina valgyti ir pan. Bet juk tai laikas, kai vaikai mokosi iš tėvų juos stebėdami ir mėgdžiodami. O kai viską daro kartu su tėvais, vėliau jiems nekyla problemų, nes būna įgiję reikalingų įgūdžių. „Tėvai neįvertina, kad „užėmę vaiką ekranu“ jie gal sutaupys tuo metu laiko, bet vaikas tą laiką būtinai atsiims, – perspėja mokslininkė. – Bet jau netinkamu elgesiu arba tam tikromis emocijomis. Vėliau teks kovoti, kad vaikas paruoštų pamokas, eitų nusiprausti ar valyti dantų. Trumpalaikėje perspektyvoje gal ir pavyko sutaupyti, bet ilgalaikėje prarandama. Ką ir kalbėti apie ilgalaikes investicijas – ėjimą pas psichologus, psichoterapeutus.“
Ir Amerikos psichiatrų, pediatrų, psichologų asociacijos, ir rimtus tyrimus atliekantys bei griežtas rekomendacijas formuluojantys australai, ir švedų kolegos pasisako apie tas pačias laiko ribas, kurias brėžia ir Lietuvos mokslininkų tyrimai. Vaikams iki dvejų metų – jokių ekranų. Vienintelė išimtis – susisiekti su vaiku vaizdo ar paprastu telefono skambučiu, kai vaikui išgirsti tėčio ar mamos balsą tikrai reikia.
Asmeninis archyvasPasiteisinimų, neva ekranai padeda vaikams mokytis, tyrimai nepatvirtina. Jie rodo, kad mokymasis prasideda tik nuo penkerių metų, kai neviršijamas leidžiamas ekranų laikas ir ne daugiau kaip valandą dirbama kompiuteriu – naudojantis pele ir klaviatūra. Ikimokyklinio amžiaus vaikams per dieną rekomenduojama valanda ir ne daugiau; pradinio mokyklinio amžiaus vaikams – iki 2 val.; vyresniems – 2, daugiausia 3 val. per dieną. Ir suaugusiesiems, ir vyresniems paaugliams 4 val. yra kritinė riba, kurią viršijus kyla neigiamų pasekmių.
Labai svarbu ir ugdymo procese įsivertinti, kiek vaikams, ypač vyresniems, duodame užduočių, kad jiems nereikėtų daug laiko leisti prie ekranų. Kaip įvertinti, kiek laiko skiriama mokytis, o kiek pramogoms? Saugi pramogoms rekomenduojama riba yra 2–3 val. per dieną, dar papildoma valanda gali būti skirta mokytis.
Informacijos šaltinis – „TikTok“
Kas atsitinka, jei prie ekranų praleidžiama daugiau kaip 4 val.? Juk suaugusieji neretai visą dieną dirba kompiuteriu. Bet jie turi veiklų ir ne prie ekrano: pasirašo dokumentus, posėdžiauja, bendrauja su žmonėmis. Jeigu darbo pobūdis reikalauja prie kompiuterio praleisti daugiau negu 4 val., tai jau yra kenksmingas veiksnys sveikatai. Turime tai įsivertinti ir papildomai investuoti į savo sveikatą: sportuoti, reabilituotis ir pan., kad pasekmės nebūtų tokios neigiamos.
„Mūsų tyrimas rodo, kad paaugliai vidutiniškai 6,5 val. leidžia internete, – apgailestavo R. Jusienė. – 2023–2024 m. atlikto tyrimo metu apklausėme 400 miestų, rajono centrų ir mažesnių miestelių 14–17 metų paauglių apie įvairias veiklas internete. Tyrinėjome probleminį interneto naudojimą, rizikas, kai tampi priklausomas nuo interneto. Lygiai pusė paauglių laisvadieniais internetu naudojasi daugiau nei 5 val. per dieną, o net 16 proc. – daugiau nei 9 val. Tik keliolika procentų – iki rekomenduojamų 3 val. Laikas pramogoms prie ekranų visose amžiaus grupėse ypač ilgėja laisvadieniais.“
Tyrėjus ypač suneramino šiame tyrime atrastas faktas, kad 13 proc. paauglių prisipažino kasdien žiūrintys pornografiją. Žiūrintys rečiau ar dažniau pornografiją pažymėjo 30 proc. paauglių. Pašnekovė pasakojo, kad kone visi praktikai susiduria su panašiais atvejais, kai į juos kreipiasi pradinukų, dažniausiai mergaičių, tėvai, su kurių dukromis berniukai pasidalija šiurkštaus turinio pornografiniais vaizdais. Anot R. Jusienės, tokiose situacijose nukenčia ir berniukai – jie tuos vaizdus randa, išsigąsta, gąsdina kitus. „Tai tik viena priežasčių (be daugybės kitų), dėl ko asmeniniai išmanieji neturėtų būti naudojami ugdymo proceso metu, nes nežinia ką vaikai ten nuveikia, randa, kuo pasidalija, – kalbėjo ji. – Mokytojas gali matyti ir sukontroliuoti, kas vyksta klasėje ar per pertrauką. Bet jis negali matyti, ką vaikai veikia virtualioje erdvėje.“
Veikla internete formuoja vaikų pasaulio matymą, mąstymą ir pan. Skaitmeninės etikos centro specialistai apklausė mokyklinio amžiaus vaikus, iš kur jie sužino pagrindines žinias. 70 proc. pagrindiniai informacijos šaltiniai – „TikTok“ ir „YouTube“. „Su kokiomis interpretacijomis tos žinios pateikiamos, tai atskira kalba, – perspėjo mokslininkė. – Net paradoksalu, kai paaugliai dalijasi su mumis, kad tėvai domisi, kaip jiems sekėsi, ką jie veikė mokykloje, bet neklausia, kaip sekėsi ir ką nuveikė internete. Nors internete vaikai jau praleidžia daugiau laiko negu mokykloje.“
Skaičiuok, mokytojau!
Specialistai dažnai diskutuoja, kur reikėtų padėti kablelį: drausti negalima leisti. Vienbalsiai sutariama, kad mokyklose ugdymo proceso metu saikingai ekranais naudotis galima ir reikia, bet svarbu ugdyti tam tikrus įgūdžius: kaip ieškoti informacijos, kaip parengti dokumentą, jį pristatyti. Ekranų užtenka informacinių technologijų pamokoms, galbūt dar kuriems nors dalykams, kitais atvejais turime išsiversti be jų.
Pasak R. Jusienės, patys moksleiviai Lietuvos moksleivių taryboje daug ginčijasi, ar reikėtų mokyklose leisti naudoti išmaniuosius vyresnėse klasėse. Psichologai ir psichoterapeutai tam pritaria, nes, pradėjus mokyti tinkamai elgtis su ekranais pačius mažiausius, būdami vyresni jie jau gebės kontroliuoti savo ekranų laiką, internete randamą informaciją vertins kritiškiau ir sąmoningiau. Moksleiviai sako, kad specialistai turėtų paraginti mokytojus paskaičiuoti, kiek jie užduoda namų darbų, užduočių, kurias reikia atlikti naudojantis ekranais, kad pavyktų neviršyti leistino laiko.
„Jeigu tėvai, kiti šeimos nariai ar mokytojai pamato, kad vaikai ar paaugliai yra pernelyg įsitraukę į internetą, negalime vien tik atimti, – akcentavo R. Jusienė. – Būtinai turime žiūrėti, ką galima vaikui pasiūlyti mainais ir kaip padėti „išlipti“ iš ekranų, kitaip tariant, sugrįžti iš virtualios (kur kas labiau malonios ir tenkinančios) realybės į tikrą... Nes variantas, kad dabar ir sėdėk toje duobėje, aš tau nieko neduosiu, kol neišsikapstysi, netinka. Turime padėti išlipti ir tada sėkmingai eiti toliau. Be to, turime būtinai pasidomėti, kas tokio neraminančio ar nemalonaus vyksta vaiko realioje aplinkoje, nuo kurios jis ir slepiasi internete...“
Kaip padėti? Gražių istorijų specialistai išgirsta bendraudami su mokiniais. Būtinai turi būti aiškūs susitarimai tarp vaiko arba paauglio, tėvų ir mokyklos. Sėkmės istorijos yra apie tai, kad labai aiškiai sutariama, jog būnant mokykloje nesinaudojama asmeniniais išmaniaisiais, nesijungiama prie interneto kada nori. Jeigu mokyklos aplinkoje šio susitarimo laikomasi, tada žiūrima, kad ir namie būtų labai aiškiai sutariama, kiek laiko, kokiomis aplinkybėmis vaikai gali naudotis ekranais. „Viena paauglė sakė: aš išgirdau, kad valgyti reikia be ekranų, ir nebeimu telefono prie stalo. Bet paklauskite mano tėvų, ar jie atsisakė. Nes jie nuolat išmaniuosiuose bendrų pietų metu. Kai kalbamės su tėvais, jie teisinasi, kad laukia svarbios žinutės. Bet ar būtina į ją atsakyti, kai pietaujate?“ – kalbėjo R. Jusienė.
Moksleiviai sako, kad specialistai turėtų paraginti mokytojus paskaičiuoti, kiek jie užduoda namų darbų, užduočių, kurias reikia atlikti naudojantis ekranais.
Vis dėlto reikia turėti galvoje, kad tikroji priežastis yra ne ekranai ar internetas savaime, o kodėl mes jų griebiamės. Tai yra pabėgimas, kažko vengimas. Reikia ne bėgti, o pasižiūrėti, ką reikia išspręsti. Kartais tikrai būna bėdų mokykloje, santykiai šeimoje įtempti, arba yra sunkumų ir ten, ir ten.
Tėvai beveik niekada neatveda vaikų ir paauglių sakydami, kad jie per daug būna prie ekranų. Dažniausiai atveda dėl antrinių problemų: nerimo sutrikimų, savižalos, nervinių tikų, įvairių negalavimų, problemų mokykloje, mokymosi sunkumų. Retesni atvejai, kad ateitų įsivardiję problemą, jog ekranai pasiglemžia per daug laiko.
Įvedus taisykles, kokias dvi tris savaites vaikai, ypač paaugliai, labai pyksta. Svarbu paruošti ir tėvus, kad jie neišsigąstų ir tą pyktį atlaikytų. „Mažesni vaikai pyksta trumpiau, – pabrėžė R. Jusienė. – Vienas vienuolikmetis dalijosi, kad jo pyktis truko savaitę, sakė, nežinau, kaip tėvai nuo manęs neišprotėjo. Bet tada ir miegas susitvarko, nuotaika kita, vaikai netrunka atrasti patinkančių veiklų.“
Profesorė mėgsta vaizdingą vokiečių psichoterapeutų pasakymą: jeigu žmogus stipriai susižaloja koją, kad galėtų judėti, jam reikia ramentų. Ir mes negalime iš jo atimti ramentų, kol neišgydome kojos: „Čia labai panašu. Jeigu vaikas jau turi labai svarią priežastį eiti į internetą, kad užsimirštų, negalime vien tik atimti, nes tada tikrai turėsime neigiamas pasekmes. Jis eis iš proto tikrąja šių žodžių prasme, nes jam internetas padeda išgyventi. Tada turime rasti, kas jam be interneto padėtų geriau gyventi. Kuo labiau vaikas ar paauglys įnikęs, tuo didesnė rizika tik atimti ir uždrausti.“
*****susije*****
Kiek trapiai vaikų ir paauglių psichologinei būsenai įtakos turi aplinkos spaudimas, siekis būti tokiam kaip visi? Anot R. Jusienės, labai smagu paauglius pakviesti patyrinėti – tai kiek tų „visų“, pasiūlyti pamąstyti kritiškai – ar supranti, kad net tie, kuriems tėvai draudžia, sakys, kad leidžia, nes labai nepopuliaru prisipažinti, jog draudžia. Jei atliktume tyrimą, paaiškėtų, kad tų „visų“ ne tiek jau daug. „Kai sakoma „visi“ būna internete kiek tik nori, tai iš tikrųjų gal keli klasėje, – svarstė ji. – Statistiškai kiekvienoje klasėje turime po kelis mokinius, kurie yra įnikę, bet ir apleisti tėvų, jiems visiškai nerūpi arba tėvai nepajėgūs pamatyti, kad tai jau problema.“
„Labai noriu akcentuoti, kad negalima sakyti, jog ekranai vien blogis, – reziumavo pašnekovė. – Paauglystėje bet koks bendravimas, taip pat nuotoliu, yra labai svarbus. Visais laikais, net senų senovėje, paauglystėje rašydavo laiškus, vėliau mes „kabėdavome“ ant laidinio telefono po kelias valandas. Turėdavome ir gyvo bendravimo, bet visada buvo svarbu bet koks bendravimas. Priimkime kaip normą, kad paauglių poreikis susirašyti su draugais tikrai yra svarbus. Ir pats savaime jis nėra kenksmingas. Žiūrėkime, ar šalia yra ir gyvų kontaktų, gyvos veiklos, ar toks bendravimas netampa besaikis.“
