Nukopijuoti kitų šalių modelio Lietuvai nepavyks ir to nereikia siekti. Gerovės valstybę tenka keisti ir tobulinti nuolat.
Terminas „gerovės valstybė“ neabejotinai bus artimiausių kelerių metų Lietuvos politikos burtažodis. Kovą su socialine atskirtimi kaip rinkimų kampanijos vėliavą nešė ir išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda.
Tačiau „gerovės valstybė“ yra labai abstrakti sąvoka, priklausanti nuo konkrečios šalies ekonomikos padėties, dominuojančios politinės krypties, laikotarpio, visuomenės papročių ir normų. Tad, prieš pradedant kurti gerovės valstybę, reikėtų atsakyti į keletą esminių klausimų. Kiek jos jau turime? Kokios jos norime? Kas raškys saldžiausius jos vaisius? Ir kas apmokės jos sąskaitas?
Dažnai susidaro įspūdis, kad gerovės valstybė mūsų šalyje įsivaizduojama kaip sprendimų mažinti prarają tarp „dviejų Lietuvų“ paieškos. Vienoje pusėje esą sėkmingesnė, dažniausiai jaunesnė, didmiesčiuose gyvenanti visuomenės dalis, o kitoje – vyresni, nebedirbantys ar dirbantys prasčiausius darbus provincijos gyventojai. Klaidingas požiūris, kurį palaikantys politikai priėmė daug blogų sprendimų ir tęsia toliau.
