Beveik dešimtadalio Lietuvos gyventojų – apie 250 tūkst. specialiųjų poreikių turinčių žmonių – kasdienybę šiandien vis dar varžo ne tik jiems reikalingos infrastruktūros trūkumas ir visuomenės požiūris, bet ir neparankūs įstatymai.
Neįgaliųjų kasdienybę lydi vienatvės jausmas ir susvetimėjimas. Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė pripažįsta – dažnas net ir šiais laikais neatsikratęs per ilgus dešimtmečius susiformavusio požiūrio, kad neįgalus žmogus – slėptina šeimos problema. Vis dar maskuojamas ir vaikų, ir suaugusių artimųjų neįgalumas, nors toks užsidarymas turi žalingų padarinių visos šeimos gyvenimui.
Stereotipus palaiko ir įsitikinimas, kad neįgaliesiems svarbiausia yra pašalpos, kad visas problemas galima išspręsti tiesiog skiriant daugiau lėšų. Dažnai tokį požiūrį palaiko ir patys neįgalieji, manydami, kad jiems priklauso valstybės išlaikymas vien dėl to, kad jie turi negalią. O tikrasis problemos sprendimas galėtų būti suvokimas, kad valstybės prievolė tėra sudaryti kuo palankesnes sąlygas neįgaliųjų integracijai. Ir vertinti juos kaip lygiaverčius visuomenės narius.
2010 m. Lietuvos Seimo ratifikuotoje Jungtinių Tautų Organizacijos Neįgaliųjų konvencijoje deklaruojama, kad neįgalieji turi tokias pat, kaip ir kiti visuomenės nariai, teises ir jiems neturi būti užkertamos galimybės jomis naudotis. „Konvencija pirmiausia yra Žmogaus teisių konvencija – ne socialinės apsaugos ar garantijų. O žmogaus teisės apskritai yra universalios ir nedalijamos, todėl jos vienodos ir neįgaliesiems, ir kitiems visuomenės nariams“, – kalbėjo D. Juodkaitė.
