Lenkų tautinė mažuma turi priekaištų Lietuvai, tačiau jų problemos politikams rūpi tik prieš rinkimus
Lietuvoje lenkai yra didžiausia tautinė mažuma, sudaranti 5,6 proc. visų gyventojų. Ji bene vienintelė tautinė bendruomenė, turinti realią politinę galią ginti savo teises. Tačiau dar 2000 m. ratifikuotoje Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje išvardytos teisės vis dar neperkeltos į nacionalinę teisę. Tai apkartina Lietuvos ir Lenkijos santykius, vietos lenkų politiniai lyderiai apie problemas aštriai kalba, bet patys neskuba jų spręsti.
Tarp reikalavimų, kuriuos Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) pateikė derybose dėl koalicinės sutarties su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nebuvo nė vieno apie tautinių mažumų padėtį šalyje. Tautinių mažumų įstatymą vidaus reikalų ministrės postą gavusi LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė vadino „ne pirmos būtinybės“ klausimu. Jį priėmus būtų galima reglamentuoti tautinės mažumos lūkesčius, įtvirtinti jai svarbių švietimo, rinkimų, asmenvardžių rašybos, dvikalbių lentelių ir kitų klausimų reguliavimą.
Tautinių mažumų įstatymas Lietuvoje iki šiol nepriimtas, nes tam trūksta politinės valios, priėmimą apsunkina specialiai kuriami alternatyvūs teisės aktų projektai, įsitikinęs Lietuvos lenkų teisininkų sąjungos pirmininkas Gžegožas Saksonas: „Šiuo metu nėra tikslo teikti pasiūlymus ar tobulinti įstatymo projektą, nes neaišku, kuriai institucijai ar ministerijai yra pavesta parengti įstatymo projektą. Blogiausia tai, kad nėra tikslo stengtis, nes ryžto ir noro jį priimti mes nematome.“ Kita vertus, tokie klausimai kaip originali asmenvardžių rašyba tampa svarbūs ne tik lenkams – tai aktualu už užsieniečių ištekėjusioms lietuvėms, kurios į asmens dokumentus negali įrašyti savo ir vaikų pavardžių.
