Fotobankas2008–2009 m. krizė suteikė šansų populistams. Ar šį kartą geras kortas gavo valdantieji?
Net ir seniausias demokratijos tradicijas turinčios šalys pastaraisiais mėnesiais priėmė taikos metu nesuvokiamus sprendimus: apribojo žmonių judėjimą, susirinkimus, galimybę gauti informaciją, atidėjo rinkimus.
Tačiau demokratijos pasaulyje mažėjo dar iki virusui COVID-19 visa jėga smogiant valstybių sveikatos apsaugos sistemos ir ūkio raidai. Nuo 2006 m. daugiau valstybių ėmė tolti nuo demokratijos, nei žengti link jos. Europoje daugiausia įtakos tam turėjo ne tik prieš penkerius metus kilusi migracijos krizė, bet ir po 2008–2009 m. finansų recesijos taip ir neatgautas visuomenės pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis, neišsipildę jos ekonominiai lūkesčiai.
Labai greitai realizavosi pagrindiniai mokslininkų aptariami padariniai demokratinių valstybių politinei sistemai: sustiprėjo politinis ekstremizmas, padidėjo partinė fragmentacija ir politinių institucijų poliarizacija, ilgą laiką gyvavusias dvipartines sistemas išjudino kiekvienuose rinkimuose visuomenės populiarumo nestokojančios naujos, dažnai kraštutinės partijos. Rinkėjai vienoje šalyje po kitos baudė elitą.
