Viešumas yra bausmė, kuri gali tęstis amžinai. Tačiau ne visiems.
Teisė būti pamirštam Europoje gali būti įgyvendinama nuo 2014 m. 2010 m. ispanas Mario Costeja Gonzálezas kreipėsi į „Google“ vietos atstovus dėl apie jo skolas paviešintos informacijos. Skelbimas apie varžytines, kuriame ir buvo paminėta ispano pavardė, laikraštyje pasirodė 1998 m., o vėliau tapo prieinamas ir internete. Vyras norėjo, kad įrašas būtų panaikintas, tačiau nei laikraštis, nei „Google“ informacijos šalinti nesutiko. Ginčas persikėlė į Europos Teisingumo Teismą, kurio 2014 m. nutartimi „Google“ tapo atsakinga už trečiųjų šalių publikuojamą paieškos sistemose randamą turinį – kitaip tariant, asmeniui paprašius, ji gali būti įpareigota apriboti prieigą prie konkrečios informacijos.
Tai, kad savo praeities skolas nuslėpti norėjęs M. Costeja Gonzálezas būtent dėl jų išgarsėjo visame pasaulyje, yra anekdotinė situacijos dalis. Kur kas rimčiau vertintina šios bylos atomazga. Šių metų vasarį „Google“ paskelbė, jog nuo 2014 m. gegužės gavo 650 tūkst. prašymų savo paieškose neberodyti 2,43 mln. interneto nuorodų. Bendrovė užblokavo 43,4 proc. jų.
Per pastaruosius dvejus metus įvairaus kalibro įžymybės įmonei pateikė 41 tūkst. tokių prašymų, politikai ir pareigūnai – 34 tūkst. Bendrovės teigimu, atsirado ir apie tūkstantis nuolatinių prašytojų, dažniausiai tai ‒ teisės paslaugas teikiančios ir su reputacijos gerinimu susijusios bendrovės. 89 proc. užklausų buvo sulaukta iš privačių asmenų, daugiau nei pusę jų pateikė Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės gyventojai.
