Pradedame suprasti, kiek informacijos atiduodame privačioms bendrovėms. Tačiau ką apie mus žino valstybė ir kada gali tekti to pasigailėti?
Finansinė padėtis, ligos istorija, ryšiai su kitais asmenimis ir organizacijomis, teisiniai įsipareigojimai ir prasižengimai, dalyvavimas balsavime, kelionės avialinijomis, telefoniniai pokalbiai, siųsti laiškai bei naršytos svetainės. Beveik kiekvienas piliečio žingsnis šiandien tampa skaitmeniu ir gali būti kontroliuojamas valstybės.
Mainais už atiduodamą privatumą, valstybė įsipareigoja užtikrinti saugumą ir gerovę. Tačiau „kontraktą“ ji bet kada gali sulaužyti. „Nebūtų ko bijoti absoliučiai demokratinėje ir žmogaus teises gerbiančioje valstybėje, bet mes žinome, kad tokie dalykai gali apsiversti per naktį, – įspėjo teisininkas, žmogaus teisių specialistas Karolis Liutkevičius. – Kiek mes pasitikime valstybės institucijomis, kad jos niekada nepiktnaudžiaus savo įgaliojimais ir nepanaudos tų duomenų, pavyzdžiui, kokiam nors profiliavimui ar kitokiai mūsų teises pažeidžiančiai iniciatyvai?“
Skaitmeninis duomuo – ne byla kartotekoje. Techninės galimybės panaudoti asmenų duomenis jų kontrolei ar socialinei inžinerijai – praktiškai beribės. Kaip teigia sertifikuota informacinio privatumo ekspertė Natalija Bitiukova, kol kas mus nuo to saugo teisiniai barjerai: „Vienas kertinių asmens duomenų apsaugos principų – tikslo apribojimas: duomenys turi būti renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu.“
