Nors populistų žala tradicinėms demokratinėms vertybėms gali šokiruoti, jų populiarumas ir toliau auga. Kodėl?
Populistinių jėgų stiprėjimas paprastai signalizuoja politinę krizę ir tampa reakcija į nusivylimą tradicinėmis politinėmis jėgomis. Vakaruose pasipriešinimas įsigalėjusiems liberaliosios demokratijos principams kainavo „Brexit“ ir Donaldo Trumpo išrinkimą prezidentu.
Po pastarojo įvykio drastiškų sukrėtimų tradicinės vakarietiškos politinės santvarkos nebepatyrė, o kraštutinės dešinės kandidatės Marine Le Pen pralaimėjimas Emmanueliui Macronui Prancūzijos prezidento rinkimuose 2017 m. buvo priimtas kaip europietiškojo populizmo kapituliacija. Visgi populizmas iš Europos horizonto ne tik nesitraukia, bet priešingai – tampa naująja politine realybe, palaipsniui įsitvirtinančia svarbiausiose įstatymų leidybos institucijose.
Pokriziniu laikotarpiu tikėta, kad populistinių partijų stiprėjimą Europoje skatino žmonių, ypač darbininkų klasės, nusivylimas įsivyravusia politine sistema ir skylėtomis teisinėmis sistemomis, sudarančiomis sąlygas turtingiems tapti dar turtingesniems. Dėl finansinės krizės darbo netekę ar dėl sumažėjusių atlyginimų diržus susiveržti priversti asmenys prarado pasitikėjimą neoliberalia, laisvos rinkos principais grįsta santvarka, kuri nesugebėjo užtikrinti didėjančios gerovės ir lygybės Vakarų visuomenėse. Šiame kontekste populistų sėkmę lėmė jų nežinomumas, nes nepatenkinti tradicinėmis partijomis žmonės ėmė gręžtis į alternatyvas.
