Vytis SnarskisŽiniasklaidoje išnyrantys Vyriausybės vadovo portretai dažnai emocingi – jis tai rūstus, tai linksmas, tai vaikiškai nustebęs. Lyg dažnai keičiamos kaukės, kurias IQ pamėgino atidengti.
Būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas užaugo Marijampolėje, apie 30 km nuo Lenkijos sienos. Vėliau viename interviu jis sakys, kad anksti pramokta kaimynų kalba sovietmečiu jam tapo langu į kitokį, laisvesnį pasaulį.
Po kelių dešimtmečių Lenkijos link gravituos ir Lietuvos užsienio politika, o tai vyks ne be akivaizdžios asmeninės premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyvos. Dažno apžvalgininko manymu, taip jis kaupia politinį kapitalą artėjantiems šalies prezidento rinkimams, bet tai – ateities prognozės. O ši istorija apie dabartį ir praeitį – S. Skvernelį, kurį žiniasklaidoje šiandien mato lietuviai, ir tą, kurį pažinojo šalia jo buvę žmonės.
Nelengva atsidurti mokyklos, kurios auklėtiniai buvo Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Algirdas Julius Greimas ar Petras Klimas, garbės lentoje. Dažnai, bet santūriai besišypsantis, negražbyliaujantis ir galintis Seimo salėje oponentui pasiūlyti „užkišti burną“, nuo nedidelės tribūnos Marijampolėje mokyklos bendruomenei S. Skvernelis pasakė įsimintiną kalbą. Jeigu tiksliau, įsiminė ne žodžiai, o tai, kaip ji buvo pasakyta – su nenuslėptu jauduliu balse ir, kaip atrodė daliai ten buvusių, drėgnomis akimis.
