Valstybė visiškai nekontroliuoja, kaip dėstomas lytinis švietimas. Mokinių žinias dažnai lemia ne mokytojų profesionalumas, bet įsitikinimai ar prietarai.
Dauguma mokinių sutiks: viskas priklauso nuo mokytojo. Bėda ta, kad tai, geriau ar prasčiau lietuvių kalbos mokytoja išdėsto Salomėją Nėrį, gyvenimo fundamentaliai nekeičia. Tačiau įdiegtas pasibjaurėjimas homoseksualais ar ant lytinių santykių užlipinta gėdos etiketė moksleivio gyvenimą gali pakreipti visai kitaip nei to, kuris laiku ir visapusiškai dalyvavo diskusijoje apie lytiškumą.
Būtent tokioje nelygioje situacijoje šiandien yra Lietuvos moksleiviai. Ir tai niekam ne paslaptis. „Nu jau čia apie tuos gėjus gali parvažiavusi nepradėti skleisti demagogijos“, – tokios kolegos replikos susilaukė vienos Šiaulių gimnazijos mokytoja Kristina Muraškienė, grįžusi iš mokymų, skirtų Sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ) bendrosios programos įgyvendinimui. Nepaisydama to, biologė kibo į darbus – pritaikydama mokymuose pateiktą metodinę medžiagą, ėmė dėstyti lytinės sveikatos temas, kurios pagal 2016 m. programą turi būti integruojamos į visus mokykloje dėstomus dalykus.
„Neturiu jokių papildomų valandų, bet, matydama tame prasmę, nuvagiu, sakykime, nuo kokio augalų dauginimosi – daugiau dėmesio skiriame abortams, lytiškai plintančioms ligoms, psichologiniams lytiškumo aspektams. Vaikai nusipelno pokalbio su mokytojais. Bent aš vesdama pamokas noriu, kad kiekvienas iš jų turėtų teisę apsispręsti, kad nebijotų pasisakyti apie problemas“, – aiškino mokytoja. Ji džiaugėsi, kad pasijutę saugūs mokiniai vis dažniau prieina ir klausia su sveikata susijusių klausimų, kurių nedrįsta užduoti tėvams.
