Meniu
Prenumerata

šeštadienis, spalio 8 d.


SAVANORIO IŠPAŽINTIS
Kas svarbiausia kare: savanoris lietuvis Ukrainoje įsitikino, kad užsieniečių į frontą siųsti neskubama
Evaldas Labanauskas
Scanpix
Tarp užsienio kovotojų itin daug britų, amerikiečių.

„Įstojau į savanorių gretas tuoj pat atvykęs, nes tuo metu ir esant tuometei atmosferai atrodė, kad tai vienintelis pasirinkimas“, – rašė vienas garsiausių XX a. rašytojų George’as Orwellas atsiminimų knygoje „Katalonijai pagerbti“ apie Ispanijos pilietinį karą. Į Ukrainoje suformuotą Tarptautinį legioną išvykusio Belgijos lietuvio Manto (vardas pakeistas) argumentas irgi skambėjo paprastai: „Nes tai, ką mes darome, yra teisinga.“

Per 1936–1939 m. vykusį Ispanijos pilietinį karą Respublikos suformuotos tarptautinės brigados pritraukė per 40 tūkst. savanorių iš viso pasaulio, tarp kurių buvo ir kitas XX a. rašytojas – Ernestas Hemingway, jis vėliau parašė romaną „Kam skambina varpai“. Ispanijos pilietinis karas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis karas, į kurį traukė tiek nuotykių ieškotojai, tiek idealistai. XIX a. pradžioje jauni vakarų europiečiai skubėjo padėti iš Osmanų imperijos besivaduojantiems graikams, buvusios Abiejų Tautų Respublikos bajorai aktyviai prisidėjo prie Belgijos nepriklausomybės, o 13 tūkst. švedų, norvegų, estų ir kitų tautų atstovų dalyvavo ginant Suomiją nuo Rusijos agresijos 1940 m. Žiemos kare.

Nuo biuro iki kareivinių

„Prieš dvi savaites sėdėjau biure su kostiumu ir ekselio lentelėse dėliojau pardavimus, o dabar kareivinėse iš atsiųstų kelių lapų renku ir skaičiuoju tikrus ginklus, darau amunicijos sąrašą. Keistas jausmas“, – prisiminė įspūdžius Ukrainos tarptautinio legiono bazėje Belgijos lietuvis Mantas.

2022 04 19 06:45
Spausdinti