Vis daugiau kandidatų siekia Lietuvos prezidento posto, tačiau anaiptol nėra aišku, kokio prezidento iš tiesų reikia šaliai
Nors idealiu atveju politika turėtų būti ne vien asmenybių, bet ir idėjų kovos arena, vargu ar prasidedanti šalies prezidento rinkimų kampanija taps rimtomis ideologų varžytuvėmis. Iš Lietuvos prezidento net Konstitucija reikalauja pakilti aukščiau partinės priklausomybės ir atstovauti visai valstybei.
„Mūsų situacija yra gana keista, nes renkamas valstybės vadovas, kuris turi būti nusišalinęs nuo politinių jėgų. Tokiu būdu formuojama nuostata, kad rinkti reikia ne kažkokių konkrečių ideologinių nuostatų besilaikantį, o visuotinį lyderį, ieškoti to, kuris būtų tėviškai, motiniškai geriausias“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis.
Kita vertus, tai nėra vien Lietuvai būdingas reiškinys. Ir kitose pasaulio šalyse piliečių vykdoma šalies vadovo atranka lengvai virsta asmenybių, ar bent jų vaizdinių, kova, kurioje svarbus vaidmuo tenka emocijoms. Atitinkamai ir kandidatuojantys politikai, tarsi jie būtų tipiniai literatūros personažai, patiria spaudimą įkūnyti tam tikrus lengvai atpažįstamus ir rinkėjams patrauklius vaizdinius. Konstituciniai apribojimai čia gali būti tik papildomas veiksnys, lemiantis dar didesnį politinių varžybų personalizavimą.
