ShutterstockJAV prezidento rinkimai – vieni svarbiausių pasaulyje, o kandidatų kelias iki Baltųjų rūmų yra ilgas ir vingiuotas. Ką reikėtų žinoti laukiant lapkričio 5-osios?
Kova dėl svarbiausio JAV politinio posto prasideda nuo pirminių rinkimų, kuriuose Demokratų ir Respublikonų partijos kiekvienoje valstijoje ir šešiose teritorijose renka savo favoritus – pagrindinius kandidatus. Daugiausia delegatų balsų surinkusiam kandidatui nominacija oficialiai įteikiama partijų suvažiavimuose, vykstančiuose likus keliems mėnesiams iki prezidento rinkimų. Po to išrinkti kandidatai kartu su nominantais į viceprezidentus pristato galutines politines programas, pila milijonus dolerių į reklamas, važinėja iš vieno šalies pakraščio į kitą rengdami mitingus ir tikisi, kad visos šios pastangos atneš pergalę.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
JAV už prezidentą balsuoti galima ir iš anksto, tačiau didžioji dalis amerikiečių prie balsadėžių keliaus lapkričio 5 d., bet jų balsai dar nenulemia galutinio rezultato. JAV prezidentas nėra renkamas tiesiogiai – jį renka Rinkikų kolegijos nariai, balsuojantys pagal kiekvienos valstijos rinkėjų išreikštą nuomonę.
Kiekviena iš 50 JAV valstijų turi pagal populiacijos dydį nustatytą rinkikų skaičių. Šiuo metu yra 538 rinkikai. Daugiausia gyventojų turinti Kalifornija turi 54 rinkikus, o Aliaska, Šiaurės ir Pietų Dakota bei Vajomingas – po tris. Rinkimams laimėti reikia surinkti 270 rinkikų balsų. Piliečiai balsuoja, ką norėtų matyti prezidentu, o pagal rezultatus rinkikai kolegijoje atiduoda savo balsą. 48 valstijose daugiau balsų gavusiam kandidatui atitenka visi rinkikų balsai (Meinas ir Nebraska rinkikų balsus skaičiuoja proporcingai). Kitaip tariant, jei Kalifornijoje demokratų kandidatas surenka 51 proc. rinkėjų balsų, o jo oponentas respublikonas – 49 proc., visi 54 rinkikai balsuos už demokratą. Tai lemia tokius atvejus, kai prezidento rinkimuose daugiausia rinkėjų balsų gavęs kandidatas vis tiek pralaimi – tai matėme 2016-aisiais, kai amerikiečiai išrinko Hillary Clinton, tačiau Rinkikų kolegija prezidentu paskyrė Donaldą Trumpą.
Toks rinkikų balsų paskirstymas ypatingos svarbos suteikia vadinamosioms svyruojančioms valstijoms (angl. swing states). Dalis valstijų tradiciškai renkasi vienos ar kitos partijos kandidatus – pavyzdžiui, „mėlynąja siena“ vadinamos 18 valstijų už demokratus balsavo kiekvienuose prezidento rinkimuose nuo 1992 iki 2020 m. (išskyrus 2016 m.), o didžiausiomis demokratų tvirtovėmis laikomi Niujorkas, Ilinojus ir Kalifornija. Panašiai ir respublikonai nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio dažniau džiaugiasi pergalėmis JAV pietuose ir vidurio vakaruose, pavyzdžiui, Teksase, Jutoje, Alabamoje, Misisipėje, Nebraskoje.
Tačiau kelios daug gyventojų – ir dėl to daug rinkikų – turinčios valstijos savo nuomonę keičia dažniau. JAV visuomenei vis labiau poliarizuojantis tokios valstijos įgauna ypatingą reikšmę ir dažniausiai būtent dėl jų vyksta aršiausios kovos. Šiemet svyruojančiomis valstijomis laikomos septynios: Pensilvanija (19 rinkikų), Mičiganas (15), Viskonsinas (10), Šiaurės Karolina (16), Nevada (6), Arizona (11) ir Džordžija (16), prie sąrašo prisijungusi Joe Bidenui pasitraukus iš rinkimų kovos liepos mėnesį.
Apklausa nėra krištolinis rutulys, į kurį pasižiūrėjus tampa aišku, kas įvyks ateityje.
Būrimas iš apklausų rezultatų
Ieškantys atsakymų į klausimą, kas lapkritį laimės prezidento rinkimus, žiūri į rinkimų apklausas. Tačiau jos toli gražu ne visada nuspėja ateitį, ypač JAV prezidento rinkimų atveju, kai visuomenė antrus rinkimus iš eilės yra skilusi į dvi dalis, o apklausų paklaida siekia kelis procentus.
„Pasitikėti apklausomis galima, bet nereikėtų iš jų tikėtis sužinoti to, ko jos nerodo, – teigė JAV tyrimų centro „Atlantic Council“ vizituojantis tyrėjas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Dominykas Kaminskas. – Apklausa nėra krištolinis rutulys, į kurį pasižiūrėjus tampa aišku, kas įvyks ateityje.“ Anot pašnekovo, šiuo metu JAV prezidento rinkimų apklausos terodo tai, kad abu kandidatai surinks apylygiai balsų: „Apklausos leidžia susidaryti bendrą vaizdą, pamatyti tam tikras tendencijas, bet tikroji situacija išryškėja rinkimų dieną.“
Ohajo valstijos universiteto profesoriaus emerito Paulo Becko teigimu, ankstyvos apklausos, – darytos likus keliems mėnesiams iki rinkimų, – matuoja tik tam tikro taško laike situaciją. Tokie įvykiai, kuriuos matėme vasarą (J. Bideno pasitraukimas iš rinkimų ir viceprezidentės Kamalos Harris nominacija, Timo Walzo paskyrimas kandidatu į viceprezidentus), gali smarkiai pakeisti respondentų nuomones. Be to, nereikėtų žiūrėti ir į pavienes apklausas.
„Geriausia žvelgti į kelias skirtingas apklausas, atliktas maždaug tuo pačiu metu, ir tikrinti, ar jos parodo tą patį rezultatą, – IQ teigė profesorius. – Žiūrėkime į apklausas omenyje turėdami paklaidos procentą ir ar tas konkretus rezultatas atsispindi ir kitose apklausose. Be to, reikia atsiminti ir skirtumą tarp registruotų rinkėjų apklausų, kurių trečdalis turbūt neis balsuoti, ir galimų rinkėjų apklausų, kurie istoriškai balsuoti eina.“
Dar vienas kintamasis, kurį svarbu atsiminti stebint apklausų rezultatus, – su jų rengimu susiję iššūkiai. Kaip „Brookings“ instituto renginyje rugpjūtį kalbėjo rinkimų apklausų analizes rengiančios grupės „Cook Political Report“ vyresnysis redaktorius ir rinkimų analitikas Dave’as Wassermanas, atsakymų į apklausas skaičius smarkiai krinta. Neretai pasitaiko telefonu atliekamų apklausų, kurių atsiliepimų reitingas siekia žemiau vieno procento.
„Net jei žiniasklaidos straipsnyje yra nurodyta paklaida, atsiminkite, kad toks pat svarbus ir atsakymų lygis, – sakė D. Wassermanas. – Mes dažnai remiamės vienu procentu respondentų, kurie iš nuobodulio kalbasi su apklausos rengėjais ar nėra pakankamai gudrūs filtruoti savo skambučius, ir pagal tai sprendžiame, ką galvoja likę 99 proc.“
D. Wassermanas taip pat priminė, kad apklausų rezultatai nebuvo patikimi, kai jose buvo Donaldo Trumpo pavardė – tokie poslinkiai stebėti 2016 ir 2020 m. apklausose, darytose prieš prezidento rinkimus. Apklausos buvo kur kas patikimesnės 2018 ir 2022 m., rengtos prieš vidurio kadencijos Atstovų Rūmų ir Senato rinkimus. „Manau, kad esame tamsoje ir nežinome, ką pamatysime“, – svarstė ekspertas.
„Pew Research Center“ atkreipia dėmesį, kad per pastaruosius 20 metų apklausas rengiančių organizacijų ar įmonių padvigubėjo, tačiau neretai pasirenkamas pigesnis respondentų atsakymų rinkimas internetu vietoj skambučių telefonu ar gyvai, o naudojama tikslinė apklausiamos grupės atranka neatitikimais pasižymi dukart daugiau nei atsitiktinė.
Anot „Pew Research Center“ tyrėjų, maždaug trečdalis balso teisę turinčių amerikiečių rinkimuose nebalsuoja. „Nustatyti, kas susilaikys, sunku, nes žmonės negali nuspėti savo elgesio ateityje, be to, daugelis jaučia socialinį spaudimą atsakyti, kad balsuos, net jei tai mažai tikėtina“, – rugpjūčio pabaigoje rašė Scottas Keeteris ir Courtney Kennedy. Apklausų rengėjai niekada negali pasakyti, kas tiksliai vyks rinkimų dieną, ir tegali daryti informuotus spėjimus.
Nepriklausomus rinkėjus galima palyginti su sportu nedaug besidominčiais amerikiečiais ir Nacionaline amerikietiškojo futbolo lyga.
Už ir prieš
Iš daugiau nei 330 mln. gyventojų turinčiose JAV, Gyventojų surašymo biuro duomenimis, maždaug 260 mln. yra vyresni nei 18 metų ir turi teisę balsuoti. Tokią masę žmonių sudėtinga sudėlioti į atskirus stalčiukus pagal tai, už ką jie potencialiai galėtų atiduoti savo balsą.
Vis dėlto galima išskirti kelis skirtingus JAV rinkėjų tipus. Anot D. Kaminsko, dalis senosios amerikiečių kartos vis dar remiasi principu balsuoti prieš, dar vadinamu negatyviu partiškumu – jie balsuoja ne už kurią nors partiją, bet prieš kitą. Jaunoji Z karta pasižymi vieno klausimo balsavimu, iš kurių labiausiai dominuoja abortai, infliacija ir nedarbas.
„Apskritai dvipartinė JAV sistema ir didėjanti politinio elito poliarizacija lemia ryškius skirtumus tarp partijų svarbiais klausimais ir skatina rinktis savo kandidatą net tuo atveju, jei jis nėra labai geras, – kalbėjo pašnekovas. – Gal skamba kiek banaliai, bet JAV rinkimus laimi ta partija ar kandidatas, kuris sugeba savo rinkėjus priversti ateiti į rinkimus, todėl didelis nepasitikėjimas priešininku gali lemti didelį aktyvumą (kaip 2020 m.). Vis dėlto ilgesnėje perspektyvoje tai yra labai pavojinga problema, vedanti prie nepasitenkinimo politine sistema ir bendrapiliečiais.“
*****susije*****
Anot P. Becko, tokių vieno klausimo rinkėjų iš tiesų yra mažiau, nei manoma, be to, jų nuomonė svarbiausiu jiems rūpimu klausimu, kuris yra pagrindinis motyvacijos šaltinis, sutampa ir su keliais kitais, reiškiamais kandidato.
Jei rinkėjai balsuoja motyvuojami vieno klausimo, tai nereiškia, kad jie yra neapsišvietę ir visais kitais ar apskritai nesidomi politika. Be to, toks vienas klausimas nebūtinai parodo, kaip rinkėjai balsuos iš tiesų. Anot „Brookings“ renginyje kalbėjusios „Cook Political Report“ vyriausiosios redaktorės Amy Walter, galbūt rinkėjui svarbiausias klausimas yra ekonomika, tačiau jis vis tiek balsuos už demokratus, nors, jo įsitikinimu, J. Bideno administracija su ekonomika tvarkėsi prasčiau, nes respublikonai yra pernelyg radikalūs.
„Vieno klausimo rinkėjai yra svarbūs, nes skirtumai tarp kandidatų šiuo metu yra labai maži ir jiems svarbu neįžeisti grupių, kurios galėtų pridėti tuos kelis lemiamus procentus“, – atkreipė dėmesį D. Kaminskas. Tačiau, anot eksperto, partijų pozicijos nėra tokios lanksčios, pokyčiai užtrunka ilgai ir rinkėjai natūraliai išsirūšiuoja pagal poliarizuojančius klausimus ilguoju laikotarpiu, o rinkimų kontekste pirmiausia atsiperka lojalumas egzistuojančiai rinkėjų bazei.
„JAV atveju, kai kalbame apie abortus, ginklų pardavimų ribojimus ar migraciją, visiems aišku, ką pasirinkti, ir tos pozicijos nesikeičia ilgą laiką, – kalbėjo D. Kaminskas. – Truputį daugiau sumaišties gali įnešti momentinės krizės, pavyzdžiui, karas Gazos Ruože, bet net tokiu atveju kalbame apie labai nedidelę politinės bendruomenės dalį. Šiuo atveju politikams yra saugiau neturėti aiškios nuomonės – taip jie ir elgiasi.“
Kur kas lankstesni nepriklausomi rinkėjai, jie, kaip pastebėjo D. Wassermanas, yra labiau apolitiški, nepriklausomi nuo partijų ir jų nuomonę dažnai lemia naujienų srautas. A. Walter nepriklausomus rinkėjus palygino su sportu nedaug besidominčiais amerikiečiais ir Nacionaline amerikietiškojo futbolo lyga: „Žinau, kad yra sezonai, galbūt žinau žaidėjus, žinau komandas, kai artėjame prie atkrintamųjų, įsitraukiu labiau, galbūt stebėsiu „Didžiosios taurės“ rungtynes, nors nepamenu, kas laimėjo pernai.“ Tuo metu apie tai kalba aplinkoje esantys žmonės bei žiniasklaida, galbūt toks rinkėjas pasirinks stebėti debatus ar partijų suvažiavimus, bet politika jam nėra prioritetas.
Virtinė vasaros viduryje rinkimams įtaką dariusių įvykių – nuo pasikėsinimo į D. Trumpą iki J. Bideno pasitraukimo – paveikė ir nepriklausomus rinkėjus. „Gallup“ liepos mėnesio duomenimis, nepriklausomais rinkėjais save laikė 41 proc. amerikiečių – 10 proc. mažiau nei birželį, o demokratais ir respublikonais save laikančiųjų gretos išaugo po 5 proc. (atitinkamai nuo 23 iki 28 ir nuo 25 iki 30 proc.).
