ShutterstockAzerbaidžanas jėga išsprendė 30 metų trukusį konfliktą dėl Kalnų Karabacho, tačiau Pietų Kaukaze perbraižomos ne tik fizinės, bet ir įtakos ribos
Trisdešimt metų trukęs Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl nedidelio daugiausia armėnų gyvenamo separatistinio Kalnų Karabacho regiono Azerbaidžane buvo išspręstas per parą. Rugsėjo 19-ąją Baku nusiuntė ginkluotus karius, o rugsėjo 20-ąją Azerbaidžano atstovai jau sėdėjo prie derybų stalo su armėnais. Kalnų Karabacho autonominės valdžios institucijos buvo išardytos, o pats regionas de facto perėjo į Baku rankas.
Priešiškumas ir konfrontacija nenuslūgo, bet iš Azerbaidžano persikėlė už Armėnijos sienų – per pirmas dienas po ginkluoto perėmimo savo namus paliko šimtai tūkstančių iš Kalnų Karabacho bėgančių armėnų. Buvę separatistinio regiono pareigūnai, tarp jų ir prezidentas Araikas Arutiunianas, suimti.
Baku pasinaudojo Turkijos parama ir susilpnėjusiu su Ukraina kariaujančios Rusijos, kurią armėnai laikė savo saugumo garantija, dėmesiu. Nuo Maskvos bandanti nusigręžti, bet nuo jos vis dar smarkiai priklausoma Armėnija dabar atsidūrusi ant plono ledo. Ekspertai ir politikai aiškina, kad šiuo metu yra pats geriausias metas Vakarų vadovams parodyti lyderystę ir paremti silpną demokratiją Jerevane. Ar jiems pavyks?
Maskvos ir Ankaros ringas
Nesutarimai dėl Kalnų Karabacho vyko jau XX a. pradžioje, tačiau ugnis įsiplieskė 1988-aisiais, kai ir Armėnija, ir Azerbaidžanas buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tuomet daugiausia armėnų gyvenamas regionas ėmė prašytis būti perduotas iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį. Tarp dviejų atsikuriančių valstybių įsiplieskęs karas truko iki 1994-ųjų. Kalnų Karabachas, padedant Rusijai, atsidūrė Armėnijos kontrolėje, nors 1992 m. separatistai paskelbė nė vienos pasaulio valstybės nepripažintą nepriklausomybę. Daugiau nei milijonas žmonių buvo priversti palikti namus ir trauktis: azerai – iš Karabacho, armėnai – iš Azerbaiždano.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Po to 25 metus regioną gaubė trapi ramybė, kartais sudrumsčiama apsišaudymų pasieniuose ir pareikalaujanti žmonių gyvybių. 2020 m. kilo antrasis karas. Maskva tuomet atliko taikdarės vaidmenį – Baku atgavo dalį Karabacho teritorijų ir jį supančias provincijas, o likusiame regione tvarką palaikė rusų daliniai.
Šįkart į derybas aktyviau įsitraukė ir ES su JAV. Rusijai 2022-aisiais pradėjus karą Ukrainoje ir visą dėmesį nukreipus ten, ES mėgino užsėsti tarpininko kėdę regione, kuriame susikerta Rusijos ir Turkijos įtakos ribos. Galiausiai rugsėjį Azerbaidžanas ryžosi lemiam šturmui ir privertė separatistus kapituliuoti.
Dėl naftos ir gamtinių dujų atsargų Baku pastaruoju metu tapo svarbiu Europos partneriu šiai stengiantis pakeisti rusiškus išteklius.
Žlugus Sovietų Sąjungai dvi skurdžios valstybės, Armėnija ir Azerbaidžanas, pasuko skirtingais keliais.
Pirmuoju Azerbaidžano prezidentu tapo Ajazas Mutalibovas, kuris prieš nepriklausomybę buvo sovietinio Azerbaidžano vadovas ir Komunistų partijos pirmasis sekretorius. 1992 m. jis buvo priverstas atsistatydinti ir pasitraukti į Maskvą, o jo vietą užėmė laisvuose rinkimuose išrinktas sovietų disidentas Abulfazas Elčibėjus. Tačiau ir jam nepavyko poste išsilaikyti ilgai – tuo metu karas dėl Kalnų Karabacho ėjo beviltiškai Azerbaidžano nenaudai, ir galiausiai jį nuvertė kariuomenė. Prezidentu tapo Heidaras Alijevas, o 2003 m. pareigas perdavė sūnui Ilhamui, kuris šalį valdo iki šiol.
H. Alijevas nebuvo atsitiktinis asmuo, pasinaudojęs proga ir perėmęs valdžią, – jis turėjo ir patirties, ir ryšių tiek Azerbaidžane, tiek Maskvoje. Sovietmečiu jis buvo Azerbaidžano KGB vadovu, 14 metų, iki 1983-iųjų, vadovavo šiai sovietinei respublikai, o po to penkerius metus ėjo Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas, buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Politinio biuro narys.
ScanpixTačiau nepriklausomas Azerbaidžanas atramos ieškojo Ankaroje ir dėl to, kad Maskva rėmė priešišką Armėniją, ir dėl etninio bei religinio artumo Turkijai. Autoritariniam I. Alijevo režimui išlaikyti stabilumą padeda ir gausios šalies gamtos išteklių atsargos – Azerbaidžano nafta sudaro 0,4 proc. pasaulio išteklių, šalis taip pat turi 1,3 trln. kubinių metrų gamtinių dujų. Dėl naftos ir gamtinių dujų atsargų Baku pastaruoju metu tapo svarbiu Europos partneriu šiai stengiantis pakeisti rusiškus išteklius.
1991 m. nepriklausomybę atkūrusiai Armėnijai vadovavo išrinktas Kalnų Karabacho klano narys Levonas Ter-Petrosianas. Už Rusijos paramą kare prieš Azerbaidžaną Armėnijai teko daug sumokėti – beveik visą tą laiką šalį valdė Kremliaus statytiniai. Galiausiai 2018 m. šalyje kilo Aksominė revoliucija, nuvertusi ilgametį diktatorių Seržą Sargsianą. Jo vietą užėmė Armenas Sarkisianas, tačiau dar vienas Konstitucijos pakeitimas sumažino prezidento galias, ir tai leido iškilti premjeru paskirtam Nikolui Pašinianui. 2021-aisiais dėl armėnų netenkinusios antrojo Kalnų Karabacho karo baigties ir didelių protestų jis atsistatydino, tačiau surengtuose pirmalaikiuose rinkimuose jo partija laimėjo ir N. Pašinianas buvo grąžintas į postą.
Šalies ekonomika labiausiai priklauso nuo pramonės, žemės ūkio ir glaudžių ekonominių ryšių su Rusija. Armėnija yra po Sovietų Sąjungos griūties susikūrusios Nepriklausomų valstybių sandraugos narė, o 2015 m. įstojo į Maskvos diriguojamą Eurazijos ekonominę sąjungą. Armėnija itin dažnai sulaukia kaltinimų padedant Rusijai apeiti sankcijas. Buvęs Kalnų Karabacho prezidentas A. Arutiunianas yra viešai sveikinęs vadinamąsias Luhansko ir Donecko liaudies respublikas, kurių nepriklausomybę karo pradžioje pripažino Kremlius. Dar 2014 m. Jerevano gatvėse buvo galima matyti skelbimų į „ekskursijas“ Donbase, t. y. kariauti prieš Ukrainą. Armėnija turi ir užtarėjų Europoje – visų pirma, Prancūzijoje, kurioje yra didelė armėnų išeivijos diaspora.
Ilgi Kremliaus čiuptuvai
Iš visų Pietų Kaukazo valstybių vieninteliam Azerbaidžanui pavyko nusikratyti reikšmingos Rusijos įtakos, tačiau nei Baku, nei Jerevanas nesugebėjo įtvirtinti sėkmingo demokratinio valdymo. Azerbaidžane jau 30 metų šeimininkauja Alijevų dinastija, o Armėnijoje tik pastaruosius kelerius metus rusena trapi demokratija.
„Armėnija nuosekliai N. Pašiniano pareiškimais ir veiksmais jau kurį laiką siekia atsitolinti nuo Rusijos“, – teigė europarlamentaras, delegacijos „Euronest“ parlamentinėje asamblėjoje pirmininkas Andrius Kubilius. Jerevanas pripažįsta, kad saugumo partnere pasirinkti Rusiją buvo strateginė klaida. „Kremlius deda pastangas nugriauti demokratinę N. Pašiniano vyriausybę, nes būtent jos demokratiškumas Rusijai trukdo įgyvendinti savo tikslus Armėnijoje“, – kalbėjo A. Kubilius.
Nevyriausybinės organizacijos „Crisis Group“ Pietų Kaukazo tyrėjo, buvusio „Chatham House“ bendradarbio Zauro Širijevo teigimu, vienos dienos karas išryškino silpstantį Rusijos vaidmenį regione, nors reikšmingesni pokyčiai vyko visus pastaruosius metus. Prie to smarkiai prisidėjo ir Kremliaus pradėtas karas Ukrainoje. „Galima nujausti artėjančius pokyčius, – IQ kalbėjo Z. Širijevas. – Rusai gali netrukus ar bent jau iki 2025 m., kai baigsis jų įgaliojimai, palikti regioną. Tai leidžia manyti, kad ambicingas Rusijos planas išlaikyti regione karines pajėgas, kad pasinaudotų esama padėtimi savo interesams, silpsta.“
Vis dėlto negalima teigti, kad Maskvos įtaka visiškai pranyko – Rusija dar kontroliuoja energetikos eksportą, Pietų Kaukaze turi karinių bazių. Tad vietoj staigaus įtakos pokyčio Z. Širijevas mato laipsnišką Kremliaus atstūmimą.
Daug kas priklausys nuo to, ar Ankara sugebės normalizuoti santykius su Jerevanu, šiam ypač stengiantis sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos.
Turkija Azerbaidžano laikoma galinga atsvara Rusijos daromam spaudimui, o dabar Ankara gauna galimybę dar labiau įtvirtinti savo įtaką. Pagrindinės Pietų Kaukazo energetikos ir geležinkelių linijos Europos rinkas pasiekia per Turkiją, o tai svarbu ir Baku, ir Tbilisiui, nes leidžia atsikirsti Maskvos ekonominiam šantažui. „Daug kas priklausys nuo to, ar Ankara sugebės normalizuoti santykius su Jerevanu, šiam ypač stengiantis sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos, – teigė Z. Širijevas. – Ankaros strategija šiuo klausimu bus kritinė.“
Kaip nepasiklysti koridoriuose?
Trapią pusiausvyrą tarp dviejų, regis, nesutaikomų kaimynių turėjo padėti užtikrinti du humanitariniai koridoriai. Lačino koridorius vedė iš Armėnijos į Kalnų Karabachą, ne kartą blokuotas Azerbaidžano ir nuo 2020 m. kontroliuotas rusų pajėgų. Antrasis, Zangezuro, vestų iš didžiosios Azerbaidžano dalies į Nachičevanės anklavą per Armėnijos teritoriją.
Dėl Zangezuro koridoriaus buvo tartasi per 2020 m. taikos derybas, Jerevanas žadėjo jį atverti, tačiau vėliau pažadus atšaukė – esą tai būtų Armėnijos teritorijų okupacija. „Mes padarysime Zangezuro koridorių nepaisydami, nori to Armėnija ar ne“, – 2021 m. atkirto I. Alijevas. Dabar, kai karine prasme stipresnis Azerbaidžanas (žr. lentelę) jėga atsiėmė Kalnų Karabachą, toks scenarijus atrodo vis realesnis.
A. Kubiliaus teigimu, tokių pareiškimų teko girdėti ir iš azerų, nors oficialiai Baku šiuos ketinimus neigia. Spalio 5 d. Europos Parlamentas (EP) pasirašė rezoliuciją, kuria smerkia Azerbaidžano veiksmus Kalnų Karabache, ir, jei situacija aštrės, ragina ES priimti sankcijas prieš Baku – sumažinti ar net visai nutraukti gamtos išteklių importą.
„Manau, EP teisingai padarė perspėdamas Azerbaidžaną dėl galimų sankcijų. Reikėtų perspėti ir Turkiją, kuri yra pagrindinė Azerbaidžano sąjungininkė ir atrama. Sankcijos naftai ir dujoms, kurias Azerbaidžanas tiekia ir į ES, yra iš tiesų skausmingas, bet neatmestinas variantas, – kalbėjo A. Kubilius. – Be abejo, Europai šiuo metu tenka rūpintis, kuo pakeisti Rusijos dujas ir naftą, bet išteklių šaltinių yra ne vienas, ir šiuo atveju Baku vargu ar galėtų tikėtis, kad tęsiant agresyvius veiksmus prieš Armėnijos valstybę ES elgsis kaip nors kitaip, nei elgiasi su Maskva. Tai Azerbaidžanas turi žinoti, nes pasekmės gali būti skausmingos ir ilgalaikės.“ Pašnekovo nuomone, Azerbaidžanui reikėtų suteikti tokią tranzito į Nachičevanę tvarką, kokią Lietuva yra sukūrusi Rusijos tranzitui į Kaliningradą.
Tačiau ne visi sutinka, kad Azerbaidžanas iš tiesų imsis jėgos prieš Armėniją. „Nemanau, kad šis scenarijus galėtų išsipildyti, – sakė Z. Širijevas. – Bet koks bandymas užgrobti Armėnijos teritoriją prilygtų savižudybei.“ Toks agresyvus žingsnis sukeltų tarptautinį pasmerkimą, sankcijas ir Vakarų bandymus izoliuoti Baku. Atsižvelgiant į svarbų Azerbaidžano vaidmenį regione, ypač kaip svarbiausio energijos eksporto kanalo ir gyvybiškai svarbios jungties iš Vidurio Azijos į Europą, galimos pasekmės gerokai nustelbtų bet kokią įsivaizduojamą naudą.
„Be to, toks žingsnis gali paskatinti platesnę regioninę konfrontaciją, – neatmetė Z. Širijevas. – Net ir turint pažangius Azerbaidžano karinius pajėgumus, pagrindine kliūtimi išlieka tikėtinas Irano atsakas. Teheranas bet kokį įsiveržimą į šią teritoriją laiko raudonąja linija ir yra išreiškęs ketinimus imtis karinių atsakomųjų veiksmų – Zangezuro koridorius, kuris eitų per vienintelę Irano sienos su Armėnija dalį, gali tapti karinės konfrontacijos židiniu. Jei Iranas imtųsi karinių veiksmų, Turkija greičiausiai atsakytų gindama Azerbaidžaną dėl sutartinių įsipareigojimų. Tokia įtampa gali lengvai peraugti į platesnį regioninį konfliktą.“
Azerbaidžanas vargu ar galėtų tikėtis, kad jam tęsiant agresyvius veiksmus prieš suverenią Armėnijos valstybę ES su Baku elgsis kaip nors kitaip, nei elgiasi su Maskva.
Anot Z. Širijevo, nors Zangezuro koridorius gali būti ekonomiškai naudingas pirmiausia dėl didesnių Turkijos galimybių patekti į Vidurio Aziją, jo gyvybingumas šiuo metu lieka neaiškus. Kol koridorius pradės veikti visu pajėgumu, gali praeiti daug metų, ypač atsižvelgiant į tai, kad Armėnijos pusėje nepradėtos jokios statybos.
ES nederėtų snausti
Turkija atvirai rodo, kad ji visapusiškai rems Azerbaidžaną bet kokiuose veiksmuose. Dėl to A. Kubilius mato erdvę plačiai atverti duris Armėnijai stipresniems santykiams su ES – tai turi išnaudoti ir Armėnija, ir ES. Bendrija turėtų nedviprasmiškai paremti N. Pašiniano vyriausybę ir parodyti, kad ji yra su premjeru ir ta visuomenės dalimi, kuri nori, jog Armėnija suktų į Vakarus.
Be atgrasymo sankcijų Baku ir paramos demokratinei Jerevano valdžiai, ES taip pat turėtų padėti Armėnijai ruoštis galimiems Rusijos veiksmams. Anot A. Kubiliaus, akivaizdu, kad Rusija, matydama savo silpstančią įtaką Armėnijoje, pradės išnaudoti abi šalis siejančius ekonominius ryšius. „ES turi jau dabar tartis su Armėnija, kaip jai būtų galima padėti atveriant Europos rinkas, suteikiant finansinę paramą, – sakė pašnekovas. – Mes siūlome Armėnijai pasiūlyti vadinamąją asociacijos sutartį, kokią dabar turi Ukraina, Moldova ir Gruzija. Taip pat papildomai būtų galima tartis ir dėl bevizio režimo.“
Z. Širijevas ES ilgalaikę strategiją Pietų Kaukazo regione mato paremtą dviem veiksniais. Pirma, ES derėtų skubiai užbaigti rengti išsamų susitarimą su Baku, kuris apimtų įvairias partnerystės sritis – čia Bendrija taiko diferencijuotą politiką, specialiai pritaikytą kiekvienos iš trijų šalių poreikiams. Tačiau ES neturi bendros, išsamios strategijos regionui. Nors pastaraisiais metais ES kaip dviejų valstybių tarpininkės vaidmuo išaugo, šis dalyvavimas dažnai atrodo reaktyvus, sprendžiant regionines problemas ad hoc pagrindu.
„Armėnijoje ir Azerbaidžane vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad ES formuos strategijas tik toms valstybėms, kurios iš tikrųjų nori tapti ES narėmis, – pasakojo Z. Širijevas. – Iš trijų Pietų Kaukazo šalių tokį siekį demonstruoja tik Gruzija. Nors ES turi strateginių planų Juodosios jūros regionui ir Vidurinei Azijai, strategijos Pietų Kaukazui nebuvimas rodo, kad jai trūksta įžvalgumo.“ Anot pašnekovo, be ilgalaikio plano ES dalyvavimas šiame regione gali likti epizodiškas, o tai, kartu su dabartiniu Rusijos pažeidžiamumu, kelia susirūpinimą, kad Vakarai galiausiai gali užleisti regioną Rusijai ir taip dar labiau sustiprinti dominuojančią ir monopolinę jos poziciją.
ScanpixTarp ES trūkumų Z. Širijevas mato neatsižvelgimą į regionines realijas, ypač Turkijos nustūmimą į šalį, leidžiant atskiriems galingų valstybių narių, pavyzdžiui, Prancūzijos ir Vokietijos, interesams užgožti nuoseklią ES strategiją, mažėja ir bendras Bendrijos poveikis regione.
Įsiplieskus karui išryškėjo, kad ES ir Baku santykiai nėra tokie tvirti, kaip atrodė anksčiau. Spalio 5 d. Ispanijoje vykusiame Europos politinės bendrijos susitikime nesulaukta nei Azerbaidžano, nei Turkijos atstovų. Z. Širijevo nuomone, Baku tokiu žingsniu pabrėžė jo matomą derybų formato disbalansą – Prancūzija atvirai reiškia paramą Armėnijai (tiesa, konkrečiai neįvardija, kokia ta parama bus), Vokietija taip pat kritikuoja Azerbaidžaną. Baku pasiūlius į derybas įtraukti Ankarą ir taip atnešti daugiau atsvaros, toks prašymas buvo atmestas.
„Baku nori paaiškinti, kad ši pozicija nereiškia, jog apskritai atsisakoma diskusijų, – kalbėjo ekspertas. – Pareigūnai pabrėžė, kad taikos susitarimo pasirašymo perspektyvos dabar yra tvirtesnės ir kad Baku išlieka nuoširdžiai suinteresuotas. Tačiau šiuo metu jie pirmenybę teikia dvišalėms diskusijoms, nes mano, kad jos gali vykti be išorinės įtakos. Kaip alternatyvai jie pritaria deryboms, kuriose dalyvautų tik Ch. Michelis, vadinamoms „Briuselio formatu“. Armėnija ir Azerbaidžanas sutarė susitikti Briuselyje iki spalio pabaigos. Prieš tai gali įvykti netikėtas susitikimas neformalioje vietoje be tarptautinių tarpininkų.“
Armėnijai, kurią Azerbaidžanas sutriuškino per vieną dieną, derybos be patikimų Europos sąjungininkų gali pasirodyti pernelyg drąsus žingsnis. Visgi svarbiausia, kad šios ginklus pagaliau sudėjusios šalys kalbėtųsi tiesiogiai ar per tarpininkus.
BEREKLAMOS:
