Rudenį vyksiantys parlamento rinkimai Lenkijoje gali atnešti netikėtų permainų. Arba atverti naujus kelius demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimams.
Birželio 4 d. šimtai tūkstančių lenkų išėjo į Varšuvos gatves mojuodami Lenkijos ir ES vėliavomis, nešdamiesi plakatus su užrašais „Daugiau jokių klounų“ ir „Velniop PiS“, šaukdami „Demokratija!“ ir „Konstitucija!“.
Protestą organizavo didžiausia opozicijos partija Pilietinė platforma (PO), jos lyderis Donaldas Tuskas miniai sakė: „Visa Lenkija, visa Europa ir visas pasaulis mato, kokie esame stiprūs ir pasirengę vėl kovoti už demokratiją ir laisvę, kaip tai darėme prieš 30, 40 metų.“ Kartu su minia žingsniavo ir „Solidarumo“ judėjimo lyderis, buvęs šalies prezidentas Lechas Wałęsa. Tūkstančiai žmonių varšuviečių pavyzdžiu pasekė ir kituose Lenkijos miestuose.
Protesto dieną buvo minima 34 metų sukaktis nuo 1989-aisiais „Solidarumo“ laimėtų rinkimų, o prie PO prisijungė ir kitos opozicijos partijos. Protestuojantys lenkai reikalavo visko, nuo ko dabartinė valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) jau keletą metų nusigręžia, – nuo reprodukcijos ir LGBT teisių, profsąjungų galių iki teismų skaidrumo. Žibalo į ugnį įpylė ir gegužę PiS inicijuotas įstatymas dėl vadinamosios komisijos įkūrimo – ji turėtų tirti Lenkijos politikus dėl Rusijos įtakos, tačiau iš tiesų, kaip teigia ekspertai ir dalis Lenkijos piliečių, yra nukreipta prieš opoziciją ir ypač D. Tuską. Valdančioji PiS partija dėl protestų D. Tuską apkaltino ketinimais nuversti valdžią.
Tam tikru atžvilgiu šie rinkimai yra kova dėl Lenkijos demokratijos – ne tik dėl to, kas valdys, bet ir už arba prieš demokratiją.
Tokių nuotaikų vedami lenkai spalio 15 d. keliaus prie balsadėžių ir rinks naują parlamentą. Kol kas apklausų rezultatai rodo nedidelį PiS pranašumą, nors nė viena didžioji partija neturėtų surinkti pakankamai balsų daugumai užsitikrinti (žr. grafiką). Kai kurie analitikai pradeda skambinti pavojaus varpais, esą Lenkijai tai gali būti paskutinė galimybė išsaugoti demokratiją.
„Nemanau, kad tai yra paskutinė galimybė, nes negali demokratijos išnaikinti visiems laikams, – teigė Lenkijos viešųjų reikalų instituto vykdomosios tarybos prezidentas Jacekas Kucharczykas. – Bet taip gali nutikti, jei PiS ir po šių rinkimų liks valdžioje. Jie imsis tam tikrų pokyčių sustiprinti autoritarinę sistemą, bus radikalesni dėl žiniasklaidos, pilietinės visuomenės, imsis daugiau kontrolės. Tam tikru atžvilgiu šie rinkimai yra kova dėl Lenkijos demokratijos – ne tik dėl to, kas valdys, bet ir už arba prieš demokratiją.“
Populistai prieš liberalus
PiS į valdžią atėjo 2015-aisiais. PO laikoma liberalia miestiečių, vidurinės ir aukštesnės klasės lenkų partija, o PiS gręžiasi į provincijas, darbo žmones. Per aštuonerius valdymo metus PiS spėjo sugriežtinti įstatymus dėl abortų, į kampą įvarė LGBT bendruomenę, ėmėsi prieštaringos teismų reformos, per kurią partija įgavo kone absoliučią teisėjų paskyrimo galią. Ekonomistams antakius kelia mokesčių mažinimas, tarp jų – ir pridėtinės vertės, išlaidavimą primenančios išmokos ir subsidijos.
„Pirmiausia, PO neabejotinai yra stipriausia opozicijos partija, ir vienas dalykas, ką ji gali pasiūlyti, tai politinius pokyčius – jei balsuosite už mus, dabartinės vyriausybės valdžioje nebeliks, – kalbėjo J. Kucharczykas. – Naujausios apklausos rodo, kad dauguma lenkų to ir nori – kad dabartinė valdžia nebetęstų darbo.“
Nors kiti opozicijos partijų lyderiai sako tą patį, tikimybė, kad jiems iš tiesų pavyks tai padaryti, yra kur kas mažesnė. D. Tuskas matomas kaip stipriausias PiS vadovo Jarosławo Kaczyńskio varžovas, yra atvirai pažadėjęs pašalinti jį iš posto.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Anot Vokietijos Europos politikos instituto asocijuotosios tyrėjos Marios Skóros, dabartinė PO kampanija stovi ant trijų kolonų. Pirma, jie teigia turintys daugiau kompetencijų politikos klausimais, yra labiau pilietiški. Antra, jie žada sugrąžinti žmogaus ir reprodukcijos teises. Trečia, jie ketina išspręsti įsisenėjusias ekonomikos problemas, kurių PiS dedasi nematanti.
„Rinkimai bus apylygiai, todėl abi pusės bandys mobilizuoti šalininkus ir demobilizuoti kitos pusės rinkėjus“, – teigė Sasekso universiteto Politikos katedros vedėjas, profesorius Aleksas Szczerbiakas. Anot jo, abiejų partijų rinkėjai yra tokie skirtingi, kad nebus bandoma perimti jų iš priešininkų.
IQ kalbinti ekspertai sutinka, kad šiuo metu reikšmingiausias PO koziris yra neigiamų emocijų prieš PiS išnaudojimas. „Jie ketina nukreipti rinkėjų pyktį dėl kai kurių valdžios sprendimų, pradedant aukšta infliacija, pragyvenimo kaina, elektros kainomis, dėl kurių žmonės yra nusivylę, – kalbėjo J. Kucharczykas. – Dabartinės valdžios reitingai yra žemiausi visoje Lenkijos istorijoje. PO bandys panaudoti tą pyktį ir nusivylimą keldama palaikymą opozicijos partijoms.“
Tačiau A. Szczerbiakas teigia PO rinkimų kampanijoje pasigendantis alternatyvų siūlymo tais klausimais, kurie rinkėjams yra svarbiausi, – socialinės ir ekonomikos politikos. „PiS laimėjo 2015 m. rinkimus ir buvo perrinkta 2019 m., nes dalis rinkėjų galvojo, kad jie siūlo geriausius sprendimus socioekonominėje pusėje, ir šiuo metu opozicija tokios alternatyvos nesiūlo, – aiškino profesorius. – Tad PO labiau stengiasi parodyti PiS silpnybes šiais klausimais. Žinoma, galbūt jie dar pateiks pasiūlymų iki rinkimų, gal laukia, kol kampanijos įsibėgės – jei jie tam tikrus populiarius sprendimus pateiks dabar, PiS juos gali pavogti.“
Bendryste nekvepia
Pernai Vengrijos opozicija nusprendė parodyti neįtikėtiną bendrystę ir parlamento rinkimuose susivienyti prieš ilgametį premjerą Viktorą Orbáną ir jo „Fidesz“ partiją. Į koaliciją susibūrus skirtingoms, bet vieną tikslą turinčioms partijoms, visa Europa sulaikiusi kvapą tikėjosi, kad pagaliau populistinis, su ES nuolat nesutariantis ir Rusijai palankus Vengrijos vadovas bus išverstas iš posto. Opozicijos koalicijai nepavyko.
Tai, anot IQ kalbintų ekspertų, yra viena priežasčių, kodėl Lenkijos opozicija dabar neina tokiu pat keliu – Vengrijos nesėkmė neįkvepia. Tiesa, tokių bandymų būta ir čia. Šiuo metu rinkimuose ketina dalyvauti septynios opozicinių partijų koalicijos, tačiau iš jų tik kelioms prognozuojama peržengti koalicijoms reikalingą 8 proc. kartelę (atskiroms partijoms kartelė siekia 5 proc.).
PO susivienijo su Moderniąja bei Žaliųjų partijomis ir suformavo Pilietinę koaliciją (PK). „Kairė“ apima „Naujosios kairės“ ir „Kairės kartu“ partijas. Laisvės ir nepriklausomybės konfederacija – populistinė dešinės koalicija, ją sudaro šešios partijos. „Trečiąjį kelią“ įkūrė krikščionys demokratai Lenkijos liaudies partija ir centristai „Lenkija 2050“, kurios lyderis Szymonas Hołownia įgavo daug populiarumo per praėjusius prezidento rinkimus ir dabar „Trečiąjį kelią“ siūlo kaip alternatyvą ir PO, ir PiS.
„Sutarimo dėl to, ar geriau į rinkimus eiti kaip vieningai opozicijai, ar atskiroms partijoms, ar koalicijoms, nėra ne tik tarp pačių partijų, bet ir tarp analitikų ir sociologų“, – kalbėjo A. Szczerbiakas. Pasak profesoriaus, mažesnės opozicinės partijos baiminasi D. Tusko dominavimo susijungus. Kita vertus, vienas sąrašas leistų suvienyti visus rinkėjus, norinčius iš valdžios išversti PiS. Iš Vengrijos pavyzdžio galima pasimokyti to, kad jų opozicija neturėjo telkiančio lyderio, koks galėtų būti D. Tuskas.
Lenkijos rinkimų sistema naudoja D’Hondto balsų skaičiavimo metodą. Šiuo būdu daugiausia balsų parlamente išlošia didžiausios partijos. Susivienijusios į vieningą opoziciją visos partijos gautų daugiau balsų, tačiau net jei partijos eitų atskirai, jei jos turi galimybių kirsti 5 proc. kartelę, vietų parlamente gautų ir be susivienijimo.
„Žmonės gali balsuoti už opozicijos partijas ir būtent dėl to, kad jos stovi atskirai, – svarstė A. Szczerbiakas. – Pavyzdžiui, Lenkijos liaudies partijos rinkėjai iš provincijų, žemdirbiai, gana konservatyvūs didžiąja dalimi kultūrinių klausimų, gali nejaukiai jaustis eidami balsuoti už sąrašą, kuris įtraukia sprendimus dėl abortų, tos pačios lyties porų pripažinimo, civilinės partnerystės. Tokie rinkėjai gali atkristi.“
Abu pašnekovai neatmeta, kad, jei rinkėjų apklausų rezultatai artėjant rinkimų datai pradėtų smarkiai keistis, ir „Trečiojo kelio“ populiarumas smuktų, galime matyti ir daugiau susivienijimo scenarijų. Tačiau tokia tikimybė labai maža.
Tikslas pateisina priemones?
Vis dėlto PO negali būti laikoma išsigelbėjimu, bent jau ne dalies rinkėjų akyse. PiS dabar gali pakartoti PO istoriją. 2015 m. lenkai buvo pavargę nuo aštuonerių metų PO valdžioje su D. Tusku priešakyje. Valdančioji partija buvo matoma kaip elitistinė, neįsiklausanti į paprastų lenkų norus, kalta dėl finansinės krizės ir augančios infliacijos, priėmusi sprendimą dėl labai nepopuliaraus pensinio amžiaus kėlimo. Nuo politinių audrų D. Tuskas išsigelbėjo 2014-aisiais išrinktas Europos Tarybos prezidentu. Šiame poste jis liko iki 2019 m., kai perėjo į Europos Parlamentą, o 2021-aisiais grįžo į Lenkijos politinę areną.
„D. Tuskas yra labai efektyvus politikas – patyręs, gerai komunikuojantis, išmanantis politinius procesus, žino, kaip PiS priversti pasijausti nesmagiai, ir kelis kartus per šią kampaniją tai ir padarė, – pasakojo A. Szczerbiakas. – Bet jis yra ir labai skaldantis. D. Tusko problema – jis labai gerai mobilizuoja savo rinkėjus, bet kitoje barikadų pusėje esantys rinkėjai jo labai nemėgsta, ir taip jis mobilizuoja ir juos, veikia kaip skatinimas PiS rinkėjams eiti balsuoti už savo partiją, nors anksčiau dalis jų gal būtų ir susilaikę.“
J. Kucharczyko įsitikinimu, prie D. Tusko demonizavimo smarkiai prisideda ir dabartinė valdančioji partija: „Visuomeniniame radijuje, televizijoje, naujienų laidose pusė laiko skiriama D. Tuskui juodinti, jis yra pagrindinis PiS varžovas. Jei ant jo pilsi daug srutų, dalis galiausiai ir prilips.“
Nepaisant D. Tusko skaldančio efekto, PO vis tiek jo neatsižadėjo. „Nuo to laiko, kai jis pradėjo dirbti Briuselyje 2015 m., jo partija pralaimėjo vienus rinkimus, o geresnio, charizmatiškesnio lyderio už jį nerado“, – teigė M. Skóra.
Paskutine PiS paplavų pylimo ant D. Tusko kampanija kritikai ir analitikai laiko politikų ryšių su Rusija nagrinėjimo komisiją, kurią PiS inicijavo, o prezidentas Andrzejus Duda patvirtino. Tiesa, patvirtinęs iškart savo pritarimą atšaukė ir nusiuntė į Senatą atlikęs kelias pataisas. Komisijos tikslas – aiškintis, ar Lenkijos politikai 2007–2022 m. nebuvo susiję su Kremliumi ir neveikė pagal jo įtaką. Šiai komisijai smarkiai prieštarauja ne tik ES, bet ir JAV – strateginės Lenkijos partnerės. Komisija savo veikimu galėtų pažeisti Lenkijos Konstituciją.
D. Tusko problema – jis labai gerai mobilizuoja savo rinkėjus, bet kitoje barikadų pusėje esantys rinkėjai jo labai nemėgsta, ir taip jis mobilizuoja ir juos.
Analitikai išlieka skeptiški dėl potencialių komisijos darbo rezultatų. Pirma, ji pradėtų veikti pernelyg arti rinkimų, o tai reiškia, kad nesugebėtų atkapstyti patikimų ir nepajudinamų kaltinimų prieš tam tikrus politikus. Antra, net jei ir pradėtų darbą, liktų daug klaustukų. A. Szczerbiakas iškėlė klausimą dėl liudininkų komisijos tyrimuose: komisija gali pasirinktus liudininkus iškviesti, tačiau jie nebūtinai sutiks atvykti – kas tada? Net jei komisija nuspręstų apklausti D. Tuską ir viešai suteikti jam platformą kalbėti, gali pati apsijuokti, nes D. Tuskas nepraleistų progos sukritikuoti komisijos darbą.
M. Skóros teigimu, sulaukus tiek nepritarimo iš ES ir kitų tarptautinių organizacijų, komisijos steigimas galėtų antru galu atsisukti pačiai PiS, juolab kad bet kokie paskubomis surinkti „įkalčiai“ didžiosios dalies lenkų visuomenės automatiškai būtų matomi kaip bandymas juodinti valdžiai prieštaraujančius politikus. „Kita vertus, jei komisija pradės darbą ir iš tiesų nustatys, kad kuris nors politikas turėjo ryšių su Rusija, net jei tai ir būtų netiesa, tokią dėmę būtų labai sunku nusiplauti žinant antirusiškus lenkų sentimentus“, – svarstė ekspertė.
BEREKLAMOS:
