Krizė vėl užklupo netikėtai ir šįsyk būtų galima rasti daugiau pasiteisinimų. Tačiau reikėtų ieškoti ne jų, o sprendimų.
Kitaip nei dabartiniai abiturientai, kurių mokyklinę „karjerą“ dvi krizės netikėtai įrėmino, Lietuva ir pasaulis šiandien egzaminuojami iš dalykų, kurių beveik nesimokė. Tarp 2008 ir 2020 m. nuosmukių yra daugiau skirtumų nei panašumų, o tuomet padėjusios finansinės strategijos šiandien veiks tik iš dalies.
Pirmiausia, akivaizdu, kad pastarąją krizę sukėlė ne prasti finansiniai sprendimai, o sveikatos apsaugos iššūkiai. Daugumai pasaulio šalių reikėjo rinktis gelbėti visuomenės sveikatą ar ekonomiką, tad pasirinkimas žlugdyti verslą nebuvo tyčinis. Jei ne virusas, greičiausiai būtume matę tai, ką finansų institucijos ir prognozavo metų pradžioje – nuosaikų augimą, nuolatos dairantis į besiniaukiantį dangų.
Nors pačiame 2008–2009 m. krizės įkarštyje neapibrėžtumo buvo labai daug, situacija šiandien apskritai yra kone vaikščiojimas rūke. Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas prisimena, kad prieš 12 metų buvo aiški tiek problema, tiek galimos priemonės jai spręsti. „Nežinojome, kur yra dugnas, bet problema buvo finansinės institucijos. Jos skolino visiems ir nebuvo pasirengusios tų nuostolių prisiimti. Buvo aišku, ką reikia daryti – stiprinti finansinių tarpininkų balansus, neleisti jiems neadekvačiai didelės rizikos teikiant paskolas. O ką daryti dabar – nėra visiškai aišku“, – sakė jis.
