Be stiprios tapatybės valstybė nebūna stabili. Ukrainiečių laimei, jie gali pasiremti turtinga praeitimi.
2014-ųjų sausio pabaigoje besitęsiant Euromaidanui valdžiai lojalios saugumo pajėgos sumanė pasityčioti iš sučiupto protestuotojo. Iš Vakarų Ukrainos, Rumunijos pasienio, kilęs Мychaila Havryliukas buvo sumuštas, išrengtas nuogai ir priverstas stingdančiame šaltyje pozuoti su kastuvėliu – tariamu valdžios ženklu.
Užteko trumpo vaizdo įrašo, kad M. Havryliukas pagarsėtų visoje šalyje ir už jos ribų. „Nuogas kazokas“, kaip jis netrukus buvo pramintas, tapo neteisybės simboliu ir akstinu tęsti pasipriešinimą. Patyčios iš kazokiškos išvaizdos vyro virto patyčiomis iš pilietiškai bundančios ukrainiečių tautos. Praėjus vos mėnesiui, išaugęs ir sustiprėjęs protestų judėjimas triumfavo po kruvinų susirėmimų Kijevo centre, o prezidentas Viktoras Janukovyčius gėdingai spruko į Rusiją.
M. Havryliukas galiausiai tapo Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) nariu. Jo istorija rodo, kaip lengvai ir su nauja jėga gali atgimti prisiminimai apie laisvųjų kovotojų bendruomenes, keletą šimtmečių saugojusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pietinį pasienį – Ukrainą. Šiandieniams ukrainiečiams bandant kolektyviai apsibrėžti kaip atskirą nuo Rusijos – ar net radikaliai jai priešingą, nes paremtą laisvės dvasia – politinę tautą, tokie istorinės atminties elementai tampa puikia medžiaga kūrybai. Tai parodė ir Euromaidano protestai 2013 m. pabaigoje–2014 m. pradžioje, kai palapinių miestelyje Kreščiatike ir Maidane netrūko nuorodų į kazokišką praeitį.
