Europa maža, bet Lenkija didelė – taip pagalvodavo ne vienas, lėtai įveikdamas paskutinius šimtus kilometrų namų link. Ši kankynė – jau praeitis.
Jei iš Vilniaus automobiliu nuspręstumėte nuvykti į Lisaboną, pasuktumėte Kauno link, o po to važiuotumėte pro Balstogę, iš beveik 4 tūkst. kilometrų, kuriuos tektų įveikti, tik mažiau nei 200 km driektųsi ne autostrada. Kankintis vilkikų vilkstinėje tektų nuo Marijampolės iki Lenkijos sienos, o už jos – iki Balstogės, kurioje prasideda naujutėlis greitkelis į Varšuvą.
Prastų kelių šalies reputacijos Lenkija ėmė kratytis vos įstojusi į ES. Kelionės į Lisaboną įspūdžiuose dabar ši šalis greičiausiai įsimintų kaip turinti geriausius kelius – Vokietijoje jie labiau nudėvėti ir apkrauti, Prancūzijoje ir Ispanijoje tektų už juos mokėti, Lenkijoje apmokestinti tik kai kurie ruožai.
Tiesa ir tai, kad ES pinigų ir Lenkijos kelininkų dėmesio šios šalies pakraštys ties Lietuvos ir Baltarusijos siena sulaukė vėliausiai. Nieko asmeniško, šiaurės rytų vaivadijos yra vargingiausios ir mažiau reikšmingos šalies ūkiui, projektas strigo ir dėl aplinkosaugininkų reikalavimų. Dėl to Lietuva vargiai gali priekaištauti Lenkijai, nes pati per beveik 30 nepriklausomybės ir 15 narystės ES metų taip ir nesugebėjo nutiesti greitkelio iki Lenkijos sienos – dabar jis nutrūksta ties Marijampole.
