Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gegužės 22 d.


VISUOTINĖ TRAUMA
Lietuvai sovietmetis – gili visuotinė trauma, kurios žaizdas vėl pravėrė karas Ukrainoje
Agnė Piepaliūtė

„Visos patirtos traumos palieka pėdsakus, kurie gali būti didžiulio masto – mūsų istorijoje ir kultūroje – arba mažesnio arčiau mūsų namų, palietę šeimas, ir tada šios tamsios paslaptys patyliukais perduodamos iš kartos į kartą“, – knygoje „Kūnas mena viską“ rašo psichiatras Besselis van der Kolkas, vienos žinomiausių ir įtakingiausių knygų apie potrauminius simptomus autorius.

Kasdien mus pasiekiančios žinios apie Rusijos armijos žiaurumą Ukrainoje ir karo nusikaltimus – prievartą, moterų, senelių ir net vaikų žudymą, belaisvių kankinimus – tarsi laiko mašina bloškia į praėjusį šimtmetį ir sudaužo iliuzijas, kad tai neįmanoma XXI a., bent jau Europoje.

Ukrainos artumas, ta pati didžiojo kaimyno keliama grėsmė ir Vladimiro Putino pradėto karo tikslas plėsti Rusijos imperiją ar sukurti naują Sovietų Sąjungos versiją drasko ir senas Lietuvos visuomenės žaizdas – ketvirtą Nepriklausomybės dešimtmetį skaičiuojančioje visuomenėje, atrodo, nerimą pajuto ne tik gyvo sovietmečio liudininkai, bet ir po 1990-ųjų gimusius kartos.

Pasak B. van der Kolko, nors siekiame kuo greičiau pamiršti traumas, smegenų daliai, esančiai giliai po mūsų racionaliai mąstančia smegenų dalimi, atsakingai už mūsų išlikimą, nelabai gerai sekasi atmesti ir užmiršti trauminius įvykius: „Net ir praėjus nemažai laiko po traumos, ši smegenų dalis, pajutusi mažiausią pavojaus signalą, gali vėl atgyti ir mobilizuoti sunerimusių smegenų neuronų grandinę, išskirti milžinišką kiekį streso hormonų. Kyla nemalonių emocijų, atsiranda stiprių fizinių pojūčių, lydimų impulsyvių ir agresyvių veiksmų.“

2023 05 02 06:45
Spausdinti