Patirtis nevyriausybiniame sektoriuje dar nereiškia profesionalumo
Kad socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – geras žmogus, abejotų retas. Kad jis nuoširdžiai stengiasi, jaučia ir nepritariantys jo įgyvendinamoms reformoms. Tačiau matoma ir tai, kad dedamos pastangos nepasiteisina, su socialiniais partneriais vedamas dialogas lieka tik kalbomis, o patį ministrą nuolat svilina kryžminė ugnis: kritikos strėles laido visuomenė ir žiniasklaida, peiliais į nugarą bado politinė dauguma.
Ilgus metus Vilniaus arkivyskupijos „Caritui“ vadovavęs L. Kukuraitis buvo šiltai sutiktas tiek nevyriausybinio sektoriaus organizacijų, tiek visuomenės – manyta, kad socialinės apsaugos srityje besisukančiam specialistui sunkumų nekils. Suklusta tik dėl vieno – siūlomas kandidatas buvo prieštaringai vertinamo gimdymo namuose šalininkas. Visi penki jo vaikai gimė namuose. Šių metų vasarą už tai numatančias pataisas, beje, buvo nubalsuota Seime.
Nuo pat kadencijos pradžios ministras deklaravo, kad sumažinti skurdą yra svarbiausias jo darbo Vyriausybėje tikslas, kurio pasiekti neįmanoma be savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų paramos. Tokia pozicija puikiai tiko tiek jam, tuomečiam kandidatui užimti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovo kėdę, tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai – siekis atstovauti „apačioms“ ir labiausiai nuskriaustiems vis dar išlieka esminiu jų retorikos elementu.
