Tikėtis, kad viena kitai oponuojančių vertybių vienybė taps realia politikos priemone, racionalu. Tačiau šiek tiek naivu.
Ministerijų inicijuojamų darbo grupių tikslas – diskutuoti. Idealiuoju atveju į jas įeinantys tam tikrų sričių atstovai ir specialistai tarpusavyje derina informaciją, išklauso ir įsiklauso į vieni kitiems teikiamus pastebėjimus ir siūlymus, atvirai ir viešai bendradarbiauja su visuomene. Oficialų sprendimą dėl darbo grupės rezultatų priima Vyriausybė ir Seimas.
Tai nutiko ir 2016 m. rudenį, kai švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pasirašė Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą, jos įsigaliojimą numačiusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.
Tačiau nerimas, kad neperšokus griovio, buvo pasakytas „op!“, niekur nedingo. Darbo grupės minėtai programai kurti nariai pripažino: trūko susikalbėjimo, dirbta neproduktyviai, iš pat pradžių nebuvo aišku, kokio rezultato siekia pati Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).
