Meniu
Prenumerata

antradienis, liepos 2 d.


LIETUVOS RYŽTAS PRIEŠINTIS
Nepabuvęs kareivėliu... Ar kilus kariniam konfliktui lietuviai imtų ginklą į rankas?
Karolis Juršys
Vyčio Snarskio pieš.

Atsakymas nėra toks paprastas.

2023 m. vasarą Zaporižios apskrityje netoli Orichivo miestelio pėsčia ukrainiečių karių grupė dvi dienas praleido šturmuodama ir atimdama iš rusų karių apkasus. Po kiekvienos surengtos atakos juos lydėjo priešo apšaudymai, o užėmę naują poziciją negalėjo ilgai užsibūti – privalėjo žygiuoti pirmyn, kol priekyje esantis priešas dar nesuuodė pavojaus ir nespėjo pasiruošti. Valerii Markusas, šiai šturmo grupei vadovavęs seržantas majoras, buvo patyręs karys ir puikiai jautė mūšio lauką, tačiau jo vedamoje komandoje buvo ir mažiau užgrūdintų karių.

Pirmoji šturmo diena ėjo į pabaigą. Grupė įslinko į retą ir mūšių nuniokotą miškelį, kurį tuoj pat ėmė apšaudyti priešas. V. Markuso „YouTube“ kanale paviešintame vaizdo įraše girdėti, kaip žemę drebino artilerijos sprogimai, o visai netoli pasigirdo rusų riksmai. V. Markusas suprato, kad jie tapo lengvu taikiniu. „Jeigu liksime čia – mirsime“, – iškošė jis. Grupė turėjo pasirinkti: trauktis ir vėjais paleisti visos dienos darbą arba improvizuoti ir pulti.

„Dabar klausykite, – sušaukė V. Markusas, o jo kariai iš karto įsitempė. – Dvi grupės po du žmones atsargiai ir tyliai iššliaužia į pievą dešinėje. Šliaužiate (iki apkasų – IQ past.). Aš sušvilpsiu, jūs išlendate, metate granatas, jos sprogsta, jūs įkrentate į apkasus ir poromis skirtingomis kryptimis iki pirmo posūkio valote apkasus.“

2024 06 03 06:45
Spausdinti