Lietuvis tradiciškai išaugo ir užsigrūdino labai margame kontekste, todėl šiandien į kitataučių baimę vertėtų pažvelgti nauju žvilgsniu
„Visi „Petrausko cepelinų“ lankytojai atsistojo ir drauge traukė Lietuvos himną. O pradėjo giedoti viena afrolietuvių šeima, atskirame kabinete už skaidrių pertvarų šventusi savo sūnaus gimtadienį“, – tai ištrauka iš 2004 m. išleisto fantastinio romano „Gintarinė valstija“, kurios autorius yra politikos apžvalgininkas, Mykolo Romerio universiteto kancleris Saulius Spurga.
Nežinia, ar šiandien atsirastų tokių, kuriems šioje visatoje viskas patiktų. Lietuva čia – praradusi nepriklausomybę ir tapusi 51-ąja Amerikos valstija, tačiau kartu absoliuti pasaulio technologijų pirmūnė. Čia sugyvena įvairiausių rasių ir tikėjimų lietuviai, laisvalaikiu svaiginamasi lietuviškais narkotikais – žaltvykslėmis ir pagaugais. Čia muzika, filmai ir vaizdo žaidimai kuriami išimtinai liaudies pasakojimų pagrindu, o naktiniuose klubuose vyksta vilnos karšimo čempionatai.
„Romane buvo žaidžiama idėja, kaip ateityje atrodytų Adolfo Šapokos koncepcija, jeigu jos būtų įsikibus laikomasi. Ta mintis iki šiol aktuali, nes, kad ir kaip būtų, Lietuva žengia į priekį, pasaulis globalėja ir tampa labai sudėtingas, o modernesnės pasaulėžiūros ir savimonės faktiškai kaip ir neturime“, – prisimindamas knygos atsiradimo aplinkybes teigė S. Spurga.
