ScanpixPraėjusį pavasarį visą pasaulį apskriejo įspūdinga nuotrauka, kurioje per protestus Tbilisyje 47-erių moteris laiko ES vėliavą, o policija į ją purškia iš vandens patrankos. Tai simbolis sakartvelų svajonės apie šviesią ateitį Europoje ir kartu kontrastas su oficialia Sakartvelo politika.
Gruzijoje kontrastų niekada netrūko. Sovietiniais metais ji buvo oficialiai viena labiausiai komunistinių, o praktikoje klestėjo smulkus kapitalizmas. Po Sovietų Sąjungos griūties sostinėje Tbilisyje kontrastavo milijardieriai ir čia pat išmaldos prašytojai. Dabar šalyje nuolat vyksta „vertybių gynėjų“ su šventikais priešaky mitingai, tačiau tikriausiai niekur regione nėra tiek gėjų ir transseksualų barų, kiek Tbilisyje (elektroninės muzikos naktinis klubas „Bassiani“ nušluosto nosį net ekstravagantiškiausiems Berlyno klubams). Kaip pastebėjo rugsėjį Tbilisyje lankęsis ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis, čia daugiau ES vėliavų nei Briuselyje. Tačiau tai tik vėliavos.
Vis dėlto didžiausias kontrastas yra tarp to, kas Sakartvelas buvo prieš daugiau nei dešimtmetį, kai jam vadovavo dabar įkalintas Michailas Saakašvilis, ir to, kur dabar eina Gruzija, vadovaujama „Gruzijos svajonės“ vyriausybės, kuri yra Rusijoje milijardus uždirbusio oligarcho Bidzinos Ivanišvilio kišenėje.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
„Pagrindinis skirtumas tarp Gruzijos ir kitų mano aplankytų valstybių yra tas, kad Gruzijoje Rusijos politinio karo taktika, kuria siekiama „užvaldyti valstybę“, buvo sėkminga. Tai buvo pasiekta per daugelį metų derinant karinę jėgą, 2008 m. karą, ekonominį spaudimą, informacines operacijas, nukreiptas į tam tikrus gyventojų sluoksnius, ir korupcijos įginklinimas, siekiant sutrikdyti politinį procesą ir palengvinti Maskvai palankios partijos išrinkimą“, – IQ teigė vasarą Gruziją, Moldovą, Vengriją, Lenkiją ir Lietuvą aplankęs ir po to ataskaitą „Pasienio valstybės: pokalbiai ir pastebėjimai apie kitą Rusijos karą Europoje“ parengęs JAV Užsienio politikos tyrimų instituto (FPRI) ekspertas Philipas Wasielewskis.
„Ja ruskij!“
Nors Lietuva vis labiau linksta vartoti gruzinišką Sakartvelo, o ne rusišką Gruzijos pavadinimą, regis, šalis vėl tampa Gruzija. Bent jau Tbilisio ar uostamiesčio Batumio gatvėse rusišką „Gruzija“ galima išgirsti tikrai dažniau. Į Sakartvelą suplūdo dešimtys tūkstančių rusų, išsigandusių tiek mobilizacijos, tiek karo pasekmių savo ekonominei gerovei, nors į patį Vladimiro Putino režimą ir jo agresiją geriausiu atveju reaguoja apatiškai. Neseniai internete pasirodė vaizdo įrašas, kur gruziniškos virtuvės patiekalų prisiriję ir vyno prigėrę rusų emigrantai Tbilisio senamiestyje pagal šovinistinę dainušką šėlo ir kriokė: „Ja ruskij!“ („Aš rusas!“).
Nors pasiturintys atvykėliai gerokai prisideda prie Gruzijos ekonomikos (rusai nuo sovietmečio garsėjo kaip neišrankūs, bet dosnūs), kartu atneša nuomos ir kitų paslaugų kainų šuolį, savo putinišką kultūrą ir net potencialią penktosios kolonos grėsmę.
Bet dabartinei „Gruzijos svajonės“ vyriausybei tai nė motais. Dar daugiau, kaip spalį Europos Parlamente Briuselyje vykusioje diskusijoje „Užgrobta Rusijos: Rusijos įtakos Sakartvele vertinimas ir ES politikos koregavimas“ teigė buvęs Gruzijos parlamento narys, dabar Sovietų praeities laboratorijos ekspertas Giorgijus Kandelakis, dabartinė Gruzijos vyriausybė ne tik skatina proputiniškų rusų atvykimą (pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo dukra surengė didžiulę savo gimtadienio šventę Gruzijoje), bet ir neįsileidžia V. Putino režimo kritikų arba išmeta juos iš šalies (pavyzdžiui, žmogaus teisių gynėja Ana Rivina, kuri Rusijoje paskelbta „užsienio agentu“, buvo deportuota iš Gruzijos).
Vyriausybė yra Maskvos orbitoje, kaip ir Gruzijos stačiatikių bažnyčia bei dauguma naujai atvykusių rusų imigrantų, kurie gali lengvai gauti pilietybę.
Ekonomikoje taip pat įsivyrauja Rusija. Tiesa, neseniai Gruzijos premjeras Iraklis Garibašvilis apsilankė Kinijoje ir susitikęs su prezidentu Xi Jinpingu paskelbė apie strateginę partnerystę, tačiau pirmuoju smuiku čia groja Rusija. Net vienas Gruzijos simbolių – „Borjomi“ mineralinis vanduo – priklausė rusų bendrovei, siejamai su V. Putino bendražygiu Igoriu Sečinu. Tai tik vienas pavyzdžių. „Skirtingai nei dauguma pasaulio šalių, kurios atsisako energetinės priklausomybės nuo Rusijos, Gruzija tampa vis labiau priklausoma nuo Rusijos šiame sektoriuje“, – minėtoje diskusijoje Briuselyje kalbėjo Tornikė Gordadzė, Prancūzijos universiteto „Science Po“ profesorius. 2022 m. Gruzijos eksportas į Rusiją padidėjo 6,8 proc., iki 652 mln. JAV dolerių, o importas išaugo 79 proc., iki 1,8 mlrd., – aukščiausio lygio per pastaruosius šešiolika metų. Gruzija ne tik neprisijungė prie sankcijų Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą, bet ir tapo vienu pagrindinių Vakarų sankcijų Rusijai aplinkkeliu. JAV net pritaikė Gruzijos atstovams sankcijas dėl to.
Politiniame lygmenyje opozicija piešia dar baisesnį vaizdą – nuo prorusiškos užsienio politikos iki autoritarizmo šalies viduje. Nuo 2012 m. valdanti „Gruzijos svajonė“ į valdžią atėjo su šūkiu nuversti „tironą“ M. Saakašvilį, o dabar iš esmės perėmė teisėsaugos, teismų, rinkimų kontrolę. „Vyriausybė yra Maskvos orbitoje, kaip ir Gruzijos stačiatikių bažnyčia bei dauguma naujai atvykusių rusų imigrantų, kurie dėl neseniai priimtų teisės aktų gali lengvai gauti pilietybę“, – pabrėžė FPRI ekspertas Ph. Wasielewskis. Valdantieji negaili kritikos ne tik Ukrainai, bet ir Vakarams, tiksliai atkartoja Rusijos propagandą apie „geiropą“.
„Etnocentrizmas, šovinizmas, prosovietiškumas – tai sudaro dabartinės Gruzijos valdžios propaguojamą nacionalizmą“, – kalbėjo G. Kandelakis. Jis taip pat teigė, kad šiame informaciniame kare ne paskutinį vaidmenį atlieka ir Gruzijos stačiatikių bažnyčia, kurios kai kurie atstovai net pradėjo garbinti Staliną ir skleisti įvairią dezinformaciją apie Vakarus. Jam pritarė ir kitas minėtos diskusijos dalyvis T. Gordadzė: „Rusijos įtakos auginimas Gruzijoje yra nepaneigiamas faktas. Dar prieš keletą metų dėl to buvo galima diskutuoti, bet dabar niekam nekyla jokių klausimų.“
2024-ieji – lemiami metai
„Science Po“ profesorius priminė, kad Gruzija labai tyliai sureagavo į paskelbtus Rusijos planus atidaryti karinio laivyno bazę de jure Sakartvelui priklausančioje, tačiau jėga atplėštoje Abchazijoje. Kartais atrodo, kad Gruzijos vyriausybė net mokosi iš Kremliaus vadovėlio. Straipsnio pradžioje minėta simbolinė „europietiškos svajonės“ nuotrauka buvo padaryta, kai Tbilisyje kilo protestai, nes valdžia nusprendė Rusijos pavyzdžiu priimti „užsienio agentų“ įstatymą. Tą kartą protestuotojai laimėjo, bet kaip pokalbyje su IQ atsiduso viena aktyvių protestų dalyvių – tai tik tam kartui, esą neabejotinai valdžia ir toliau bandys eiti rusiško autoritarizmo keliu.
Vis dėlto, Ph. Wasielewskio manymu, dauguma sakartvelų vis dar nori prisijungti prie ES ir NATO, ir tarp jų net daugelis tų, kurie remia „Gruzijos svajonę“. „Ne Sakartvelo žmonės, o Gruzijos vyriausybė, už kurios stovi vienas gerai žinomas oligarchas, bando atitolinti šalį nuo Vakarų“, – teigė ir žinomas ekspertas, JAV George’o W. Busho instituto vienas vadovų Davidas Krameris, dalyvavęs minėtoje diskusijoje Briuselyje. Kartu jis iškėlė rimtą klausimą, o ką turėtų daryti Vakarai, ES. Net ne ekspertui pastaruoju metu aišku, kad Briuselis pradėjo apatiškai ir šaltai žiūrėti į „kontrastingąją“ Gruziją. Ukrainai ir Moldovai pernai buvo suteiktas kandidatės į ES statusas, Gruzijai – ne.
„Mano pagrindinė žinia – pasinaudokite galimybe, eikite pirmyn, aiškiai įgyvendinkite reformas ir politiką, dėl kurios mes sutarėme“, – per spalį Ispanijoje vykusį neformalų ES vadovų susitikimą Sakartvelui banaliai šaltai rekomendacijas išdėstė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.
D. Krameris įspėjo, kad, jei ES pavargs ir nusisuks nuo Sakartvelo, tuomet ši šalis visiškai bus atiduota Rusijai. Ph. Wasielewskis mano, kad kiti metai lemiami. „Didžioji Gruzijos visuomenės dalis vis dar yra vakarietiškų pažiūrų ir nori prisijungti prie euroatlantinių institucijų, gyventi pagal liberaliosios demokratijos standartus. Štai kodėl artėjantys 2024 m. parlamento rinkimai yra tokie svarbūs ir kodėl taip svarbu daryti kuo didesnį spaudimą, kad jie būtų sąžiningi ir teisingi. Jei taip nutiks, daugumos balsas bus išgirstas, – IQ teigė jis. – Jei ne, Maskvos taktika vėl sulauks sėkmės. Taigi į kurią orbitą pateks Gruzija, bus nuspręsta per ateinančius metus.“
BEREKLAMOS:
