Galimybė rinktis dažniausiai laikoma vertybe. Švietimo sistemoje ji didina atskirtį.
Kaskart prasidėjus moksleivių atostogoms, Vilniaus gatvėse sumažėja transporto spūsčių. Trumpam atsikratę prievolės išvežioti vaikus į darželius bei mokyklas, tėvai greičiau pasiekia darbo vietas – ir visas miestas lengviau atsikvepia.
Tokio ryškaus skirtumo nebūtų, jei švietimo sistema garantuotų daugmaž vienodą išsilavinimo kokybę, nepriklausomai nuo moksleivių gyvenamosios vietos. Kadangi taip nėra ir artimiausiu metu nebus, nemažai Lietuvos gyventojų bando savo atžaloms rasti geresnę švietimo įstaigą, o šią neretai lengviausia pasiekti automobiliu.
Tėvų ir mokinių galimybė rinktis įneša į švietimo sistemą konkurencijos dvasios. Akivaizdus padarinys yra vienų mokyklų, pajėgių susirinkti gabiausius, darbščiausius ir labiausiai motyvuotus moksleivius, iškilimas kitų, ne tokių sėkmingų mokyklų sąskaita. Kartu tai reiškia, kad vienoms švietimo įstaigoms, ypač didžiuosiuose miestuose, renkant sausakimšas klases, kitos, dažniau periferijoje, stovi pustuštės ir vegetuoja su menku finansavimu.
